Vokiečių aviganiai yra viena populiariausių šunų veislių. Šios veislės šunys yra drąsūs ir sumanūs, puikiai dresuojami. Žinoma, nereikėtų tikėtis, kad nedresuotas vokiečių aviganis sumanumu prilygs komisarui Reksui – tam reikės įdėti tikrai nemažai darbo. Vokiečių aviganiai yra laikomi universaliais šunimis: kažkada jie buvo naudojami ganyti gyvulius, tačiau dabar šių šunų pritaikymas yra kur kas platesnis. Vokiečių aviganiai dažnai talkininkauja policininkams ir muitininkams, ieško įvairių narkotinių ir sprogstamųjų medžiagų, pamestų daiktų bei įkalčių. Kai kuriose šalyse vokiečių aviganiai ieško žmonių sniegynuose ar griuvėsiuose.

Veislės istorija

Vokiečių aviganių veislei daugiau nei šimtas metų. Vokiečių karininkas Maksas fon Štefanicas pastebėjo, kad šalyje yra daugybė šunų, kurie pasižymi klusnumu ir greita reakcija, tačiau jų išvaizda yra kiek skirtinga. Kiek vėliau Maksas fon Štefanicas apsilankė parodoje, kurioje išvydo gelsvai pilką šunį, stovintį šalia šeimininko. Karininkui buvo paaiškinta, kad šis šuo, vardu Hektoras fon Linkrshainas, pasižymi išskirtiniais gabumais ir ištikimybe. Šuns savininkas sutiko parduoti Hektorą karininkui, kuris parsivežė šunį į savo veislyną. Hektoras buvo pervadintas Horandu fon Grafratu ir buvo naudojamas veisimui. Būtent šį šunį galime laikyti dabartinių vokiečių aviganių proproprotėviu. Ilgai netruko, kol naujoji šunų veislė užkariavo Vokietijos gyventojų širdis ir išgarsėjo kitose šalyse.

Pirmoji vokiečių aviganių paroda buvo surengta 1899 metais. XX amžiaus pirmoje pusėje vokiečių aviganiai dirbo kariuomenėse ir policijoje, ir tai juos apsaugojo nuo išnykimo sunkiais karo metais.

Vokiečių aviganis: išvaizda

Vokiečių aviganis yra gana didelis šuo. Patinų aukštis ties ketera siekia 65 cm, patelių – 55 cm. Suaugę patinai gali sverti iki 43 kg, patelės kiek smulkesnės. Šios veislės šunys yra tvirti ir raumeningi, jų odą dengia trumpas, tačiau labai tankus kailis. Viršutinis kailio sluoksnis gana šiurkštus ir standus, pavilnė – minkšta ir tanki. Vokiečių aviganių ausys yra stačios, kaklas – tvirtas ir raumeningas, be odos klosčių. Uodega ilga, dažnai siekianti šuns kelius. Dantys tvirti, žandikaulis – labai stiprus. Vokiečių aviganiai gali būti juodi, pelenų spalvos su geltonomis arba šviesiai rudomis dėmėmis. Paprastai juoda yra pagrindinė kailio spalva. Nors pasitaiko ir baltų vokiečių aviganių, tačiau jie negali dalyvauti parodose ir būti veisiami.

Vokiečių aviganis: charakteris

Vokiečių aviganiai yra imlūs dresūrai, greitai mokosi naujų komandų, tačiau šeimininkas turi būti gana griežtas ir tvirtas. Jei su vokiečių aviganiu netinkamai elgiamasi, jis gali tapti agresyvus. Tai yra šuo, kuris greitai prisitaiko prie pasikeitusios aplinkos, tačiau taip pat gali greitai pasiduoti neigiamai įtakai.

Vokiečių aviganiui yra reikalinga didelė erdvė, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jam pakaks vien tik didelio namo kiemo. Vokiečių aviganis gali gyventi ir nuosavame name, ir bute, tačiau svarbu tai, kad šuo būtų išvedamas ilgiems pasivaikščiojimams, jam turi būti skiriamas pakankamas fizinis krūvis, nes priešingu atveju jo motyvacija dirbti taps kur kas mažesnė.

Vokiečių aviganiai patenka į protingiausių šunų veislių dešimtuką, tačiau svarbu išnaudoti šios veislės šunų potencialą. Socializuoti vokiečių aviganiai yra draugiški, gali puikiai sutarti su vaikais, kitais šunims ar net katėmis.

Vokiečių aviganis: priežiūra

Vokiečių aviganiai nėra labai reiklūs šunys, tačiau labai svarbu pasirūpinti tinkama jų priežiūra. Tankus vokiečių aviganio kailis turėtų būti šukuojamas du kartus per savaitę, šėrimosi laikotarpiu – kasdien. Šiltuoju metų laiku galima pakirpti galinių letenų kailį (paprastai jis yra ilgesnis). Tai taip pat padės išvengti sąvėlų.

Nereikėtų persistengti maudant vokiečių aviganį – tai pakanka padaryti vieną ar du kartus per metus. Maudant dažniau kailis praranda natūralius aliejus, dėl to tampa ne toks blizgus.

Svarbu pasirūpinti tinkama vokiečio aviganio mityba – nors tai yra didelis šuo, tačiau pašaras neturėtų būti ekonominės klasės.

Taip pat vokiečių aviganiui yra reikalingas didelis fizinis ir psichologinis krūvis.

Nors vokiečių aviganiai yra gana sveika šunų veislė, tačiau dėl didelio veislės populiarumo jie buvo nuveisti. Vokiečių aviganiams neretai pasireiškia sąnarių ligos, gali pasireikšti epilepsija (paprastai ji būna įgimta), vaikystėje gali pasireikšti augimo hormonų sutrikimai – tokiu atveju vokiečių aviganis lieka žemo ūgio. Kaip ir nemažai kitų veislių šunų, vokiečių aviganių imunitetas gali būti silpnas, todėl esant poreikiui reikės duoti tam tikrų vitaminų. Taip pat  gali pasireikšti alergija maistui.

Vokiečių aviganis – tai šuo, kuris bene geriausiai atpažįstamas visame pasaulyje. Tai yra labai populiari veislė, kurios populiarumą lėmė šių šunų universalumas ir prisitaikymas. Veislės populiarumui galėjo turėti įtakos įvairūs filmai, kuriuose vaidmenį atliko ir tarnybiniai šunys, tačiau tikrai nereikia tikėtis, kad nemokytas šuo pats supras, ko iš jo tikimasi. Ankstyva socializacija ir profesionali dresūra tikrai padės pasiekti puikių rezultatų, o kasdienis dėmesys ir pakankamas fizinis bei psichologinis krūvis leis jaustis šuniui ne tik laimingu, bet ir reikalingu. Vokiečių aviganis yra tas šuo, kuriam reikalingas gyvenimo tikslas!

Privalumai

• Lengvai dresuojamas;
• Geras sarginis šuo;
• Lengvai perneša šaltą klimatą;

Trūkumai

• Reikia didelio fizinio aktyvumo;
• Gali būti agresyvus su kitais šunimis ir katėmis.