Erkės yra vieni didžiausių šiltojo metų laiko siaubūnų, tačiau vien dėl baimės, kad gali įsisiurbti šių voragyvių, neatsisakoma vykti į gamtą ar pasivaikščioti miške. Žmonės vis dažniau nusprendžia pasiskiepyti nuo erkinio encefalito, tačiau panašios vakcinos nėra taikomos mūsų augintiniams, kuriems erkės kelia ne ką mažesnį pavojų. Įvairių priemonių, užtikrinančių apsaugą nuo erkių, šiuo metu yra tikrai nemažai, tačiau tokių, kurios garantuotų šimtaprocentinę apsaugą, nėra. Taigi, ką daryti, jei augintiniui įsisiurbė erkė, ir kaip pastebėti pirmuosius simptomus, jei erkė užkrėtė šunį?

Kaip ištraukti šuniui įsisiurbusią erkę?

Labai svarbu erkę pastebėti laiku – po pasivaikščiojimų lauke atidžiai apžiūrėkite augintinio kailį, ir įsitikinkite, kad nėra ropojančių erkių. Galite perbraukti kailį pūkų rinkikliu, prie kurio prikibs dar neįsisiurbusios erkės. Jei erkė jau bus įsisiurbusi, ją kuo skubiau pašalinkite – jei ji turi užkratą, jis bus perduodamas per 24-48 valandas. Erkės traukimui naudokite pincetą arba specialų erkių traukiklį: suimkite erkę kuo arčiau odos, lėtai pasukite, ir ištraukite. Nedarykite staigių judesių, ir jokiu būdu netepkite jos aliejumi – dusdama erkė gali išskirti kenksmingų medžiagų. Erkės įsisiurbimo vietą dezinfekuokite, o patį voragyvį sunaikinkite (geriausia erkę sudeginti). Kartais nepavyksta ištraukti visos erkės – jei traukiant lieka jos galva, ji gali pasišalinti natūraliai (likusi galva paprastai nudžiūva ir nukrenta su susidariusiu šašeliu), arba galite kreiptis į veterinarijos kliniką. Jei norite ištirti, ar erkė neturi užkrato, ištrauktą voragyvį įdėkite į sandarų stiklainį, ir nugabenkite į laboratoriją.

Šunims pavojingos erkių sukeliamos ligos ir jų požymiai

• Babeziozė – viena dažniausiai pasitaikančių erkių sukeliamų ligų. Babeziozę sukelia Babesia canis pirmuonys, kurie patekę į organizmą parazituoja eritrocituose. Ligos sukėlėjas labai sparčiai dauginasi raudonuosiuose kraujo kūneliuose, sukelia jų irimą, todėl ilgainiui pasireiškia mažakraujystė. Jei po erkės įkandimo šuo tampa vangus, ima karščiuoti, vemia, galima įtarti, kad augintinis užsikrėtė babezioze, tačiau vienas tipiškiausių šios ligos požymių yra pakitusi šlapimo spalva (jis tampa tamsesnis). Po kurio laiko galima pastebėti, kad šuns burnos gleivinė tapo pablyškusi, šuo sunkiau vaikšto. Jei babeziozė nėra gydoma, neretai pasireiškia inkstų ir kepenų funkcijų nepakankamumas, todėl labai svarbu laiku kreiptis į veterinarą – įprastai ligą gali padėti nustatyti kraujo tyrimas;
• Erlichiozė – dar viena šunims pavojinga liga, kuria užsikrečiama įsisiurbus erkei. Erlichiozės sukėlėjas – Ehrlichia canis organizmai. Ši liga neretai perduodama kartu su babezioze, todėl taikomas kompleksinis gydymas (dažniausiai skiriami priešnuodžiai ir antibiotikai). Ehrlichia canis organizmai dauginasi baltuosiuose kraujo kūneliuose, todėl leukocitų skaičius gerokai sumažėja. Be to, šie organizmai sukelia trombocitų irimą, todėl atsiranda kraujo krešėjimo sutrikimų. Ligos sukėlėjai gali migruoti į limfmazgius, blužnį, kepenis bei kaulų čiulpus. Jei ligos forma yra ūmi, pirmieji simptomai pastebimi po 2-3 savaičių, o tuomet, jei ligos forma yra lėtinė, pirmieji simptomai gali būti pastebimo po kelių mėnesių ar net po metų. Erlichiozė pasireiškia apetito netekimu, išsekimu, karščiavimu, mažakraujyste, kraujavimu iš nosies, pagausėjusiomis išskyromis iš akių ir sąnarių skausmais (sąnariai gali būti patinę). Erlichiozė diagnozuojama atliekant morfologinį ir biocheminį kraujo tyrimą – morfologinis kraujo tyrimas leidžia pastebėti sumažėjusį leukocitų, eritrocitų ir trombocitų skaičių, o biocheminis kraujo tyrimas padeda įvertinti vidaus organų būklę;