Pavadžio tempimas – tai viena tų problemų, su kuria tenka susidurti dažnam šunų augintojui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai galima nesunkiai ištaisyti, tačiau tikrai gerų rezultatų pasieksite tik tada, jei sistemingai keisite šuns įpročius. Pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, kodėl šuo tempia pavadį, o jau tada bus galima imtis tam tikrų veiksmų.
Kodėl šuo tempia pavadį?
Pasaulis yra labai įdomus, todėl šuo tiesiog nekantrauja jį kuo greičiau pažinti. Maža to, šunys iš prigimties linkę palaikyti greitesnį ėjimo tempą nei žmonės, todėl nieko nuostabaus, kad pasivaikščiojimo metu pavadėlis įsitempia, ir kartais šeimininkui tampa pernelyg sunku šunį išlaikyti prie savęs. Kai šuo pamato jį dominantį objektą, jis nė nemirktelėjęs prie jo lekia, o šeimininkas skuba jam iš paskos. Būtent čia ir slypi problema – pats šeimininkas leidžia šuniui taip elgtis, o ilgainiui pavadžio tempimas tampa įpročiu. Geriausia, jei šuo nuo pat mažumės yra mokomas eiti netempiant pavadėlio, tačiau suaugusį šunį taip pat galima išmokyti gražių manierų.
Pasirinkite tinkamą pavadėlį
Jei naudojate sutraukiamą pavadėlį, natūralu, kad šuo išmoksta... tempti. Šuniui tampa visiškai neaišku, kada jis turėtų sulėtinti tempą ar sustoti – jis eina į priekį tol, kol galiausiai to daryti nebeleidžia fiksatorius. Sutraukiami pavadėliai yra pavojingi dėl daugybės priežasčių: nukritusi ritė gali išgąsdinti ar sužeisti šunį, be to, pavadėlio virvelė gali supjaustyti šeimininkui rankas ar kojas, kada šuo atliks pernelyg staigų manevrą. Kai šuo išmoksta vaikščioti netempiant pavadėlio, sutraukiamas pavadėlis taip pat gali būti puikiu pasirinkimu, tačiau iki tol vertėtų rinktis maždaug 3 metrų ilgio paprastą pavadį.
Taisyklės nustatomos dar namuose
Jeigu norite, kad šuo atprastų tempti pavadėlį, vertėtų išmokyti šunį, kad jis negali stačia galva nerti pro duris. Jei jis skuba, į lauką paprasčiausiai neina. Galite atlikti labai paprastą pratimą: pasodinkite šunį prie lauko durų ir paprašykite palaukti. Atverkite durų plyšelį. Jei šuo veržiasi pro duris, jis paprasčiausiai niekur neina, o tuomet, kai nusiramina ir lieka sėdėti vienoje vietoje, jam galima leisti išeiti. Pirmus kartus duris gali tekti daug kartų atverti ir užverti, tačiau anksčiau ar vėliau šuo tikrai supras, kad galės išeiti tik tada, kai taps visiškai ramus. Svarbu išmokyti šunį, kad esant labai audringai būsenai jis nieko negauna, o tik tada, kai elgiasi ramiai, jis gali tikėtis pačių maloniausių dalykų.
Taip pat skaitykite:
Nulinė pavadžio įtampa
Mokykite šunį, kad įsitempęs pavadėlis nieko gero nežada. Jei jis veržiasi prie jį dominančio krūmo, tas krūmas ima tolti, nes šeimininkas tiesiog nusisuka į kitą pusę ir pakeičia judėjimo kryptį. Tas pats galioja visiems be išimties objektams – taip pat ir žmonėms, su kuriais šuo nori pasisveikinti, kitiems šunims, ir t.t. Tik tada, kai pavadėlis tampa laisvas, šeimininkas gali privesti šunį pasisveikinti su žmonėmis ar šunimis, gali leisti pauostyti patikusį objektą, ir t.t.
Pasivaikščiojimo metu reikėtų neleisti, kad pavadėlis būtų nuolat įsitempęs. Jei taip nutinka, šeimininkas turėtų sustoti ir palaukti, kol šuo pats priims sprendimą. Jei šuo pasižiūri į šeimininką (ar grįžta atgal), tuomet jis gauna pagyrimą ir skanėstą.
Naudinga pasivaikščiojimo metu naudoti markerį „taip“, „yes“, ar kitą trumpą žodį, kuriuo bus pažymimas tinkamas šuns poelgis. Pasistenkite, kad šis žodelis visada skambėtų taip pat (vietoj žodinio markerio galima naudoti klikerį), o po šio markerio šuniui įteikite apdovanojimą (po markerio apdovanojimas turi būti gaunamas ne vėliau nei praėjus 3 sekundėms – būkite greiti ir tikslūs). Pasivaikščiojimų metu visada turėkite skanėstų (arba įprasto šuns maisto), ir kas kartą, kai pavadėlis atsipalaiduos, sakykite šį stebuklingą žodelį ir apdovanokite šunį. Augintinis tikrai supras, kad įsitempęs pavadėlis prie gero nepriveda, o laisvas pavadėlis papildomai duoda gardžių kąsnelių.
Taip pat skaitykite:
Mokykite šunį eiti greta
Nors šios komandos mokymasis šiek tiek užtrunka, tačiau tikrai verta jos mokyti kiekvieną šunį. Tai jums tikrai pravers tada, kai norėsite prasilenkti su žmonėmis, šunimis, ir t.t. Pirmiausia į rankas paimkite skanėstų, juos parodykite šuniui, ir viliokite šalia savo kairės kojos. Tai – startinė pozicija, nuo kurios pradedama mokytis eiti greta. Laikykite skanėstus prie šuns snukučio (ne per aukštai ir ne per žemai), eikite, girkite šunį ir karts nuo karto paduokite skanėstą (taip pat šios komandos galima mokytis ir su paštetu tūtelėje – eidamas šuo jį galės visą laiką laižyti, taigi, jums nereikės galvoti, kada ir kaip paduoti apdovanojimą).
Kai šuo išmoksta sekti ranką su skanėstais, kas kelis žingsnius pakelkite ranką, ją nuleiskite, ir tik tada duokite skanėstą. Jei šuo pakėlus ranką nešokinėja ir neišsiblaško, sveikiname, – esate tinkamame kelyje mokantis šios komandos.
