Dažnai manome, kad savo augintinius pažįstame geriau nei bet ką kitą. Juk dalijamės su jais namais, o kartais ir lova. Tačiau gyvūnų elgsenos tyrinėtojai pastebi įdomų dalyką: mūsų keturkojai draugai nuolat su mumis bendrauja, tik mes tas žinutes neretai perskaitome visiškai atvirkščiai.
Štai 8 populiarūs mitai apie augintinių elgesį, kuriais vis dar tikime, nors mokslas jau seniai įrodė ką kita.
1. Mitas: Šuo vizgina uodegą, vadinasi, jis laimingas
Tai turbūt vienas gajausių nesusipratimų. Šunų kalboje uodegos judėjimas pirmiausia reiškia emocinį susijaudinimą, o ne išimtinai džiaugsmą. Mokslininkai pastebėjo, kad uodegos krypimas labiau į dešinę pusę dažniausiai išduoda teigiamas emocijas, tačiau jei vizginant ji krypsta į kairę – tai gali būti nerimo ar netikrumo signalas. O jei šuo uodegą iškėlęs aukštai ir vizgina ją lėtai bei įsitempęs, jis greičiausiai siunčia įspėjimą, kad situaciją kontroliuoja ir prie jo geriau nesiartinti.
2. Mitas: Katės murkia tik iš malonumo
Įprasta manyti, kad ant kelių susiraičiusi ir murkianti katė yra visiškos palaimos įsikūnijimas. Iš tiesų, murkimas yra daug sudėtingesnis mechanizmas. Katės gali murkti ir patirdamos stresą, skausmą ar netgi sirgdamos. Tyrimais įrodyta, kad tam tikro dažnio (25–150 Hz) vibracijos turi terapinį poveikį – padeda gyti audiniams ir ramina nervų sistemą. Tad kartais jūsų augintinė murkia tiesiog bandydama pati save nuraminti.
3. Mitas: Šuo „gailisi“ ir supranta, kad pasielgė blogai
Grįžtate namo, randate sugraužtą batą, o šuo gūžiasi nuleidęs ausis? Atrodo, kad jis tikrai supranta, ką padarė. Tačiau etologai teigia, kad ši vadinamoji „kalto šuns grimasa“ tėra baimės ir nuolankumo reakcija. Šunys paprasčiausiai negeba susieti savo elgesio, vykusio prieš valandą, su jūsų dabartiniu nepasitenkinimu. Gyvūnas tiesiog mato pyktį jūsų kūno kalboje ir stengiasi jus nuraminti demonstruodamas pasidavimą.
4. Mitas: Triušiai ir jūrų kiaulytės yra „lengvi“ augintiniai vaikams
Maži, narvuose laikomi gyvūnai dažnai nuperkami tikintis, kad jie nereikalaus daug dėmesio. Deja, toks požiūris jiems pridaro daug žalos. Pavyzdžiui, triušiai apskritai nemėgsta būti nešiojami ant rankų, nes pakėlimas nuo žemės jiems instinktyviai asocijuojasi su plėšrūno ataka. O jūrų kiaulytės yra itin socialios – laikomos po vieną ir retai išleidžiamos palakstyti, jos labai greitai gali susirgti depresija.
5. Mitas: Pilvą atsukusi katė prašo paglostymo
Jei šuo atsidengia pilvą, jis greičiausiai nori būti kasomas. Su katėmis viskas kitaip. Kai katė atsigula ant nugaros, ji demonstruoja didžiulį pasitikėjimą jumis, tarsi sakydama: „Šalia tavęs jaučiuosi saugi“. Tačiau pilvas yra pati jautriausia vieta, sauganti gyvybinius organus. Jei bandysite jį paglostyti, dažna katė instinktyviai ginsis nagais ir dantimis. Geriau tiesiog pakasykite jai paausius.
👉 Ieškote vardo naujam augintiniui? Populiariausi ir gražiausi kačių vardai
6. Mitas: Žodžius atkartojanti papūga su jumis kalbasi
Daugelis perka didžiąsias papūgas, tikėdamiesi intelektualaus pokalbio. Visgi paukščių gebėjimas imituoti garsus dažnai interpretuojamas klaidingai. Gamtoje papūgos naudoja specifinius garsus, kad palaikytų ryšį su savo būriu. Namuose tuo būriu tampate jūs. Paukštis kartoja žodžius ne todėl, kad juos supranta, o norėdamas pritapti. O jei papūga rėkauja iš kito kambario, ji greičiausiai tiesiog tikrina, ar jos „būrio nariai“ vis dar yra šalia ir ar jiems viskas gerai.
👉 Taip pat skaitykite: 6 papūgų rūšys, kurių atstoves galima išmokyti kalbėti
7. Mitas: Žiurkėnui visiškai pakanka mažo narvelio
Šie graužikai dažnai įsivaizduojami kaip nereiklūs padarėliai, kuriems pakanka nedidelio kampelio. Iš tiesų, gamtoje žiurkėnai per vieną naktį maisto paieškoms nubėga net iki 10 kilometrų. Mažas narvas be tinkamo dydžio bėgimo rato jiems kelia didžiulį stresą. Be to, populiarieji Sirijos žiurkėnai yra visiški vienišiai – bandymas apgyvendinti du žiurkėnus viename narve dažniausiai baigiasi teritorinėmis kovomis.
8. Mitas: Auksinės žuvytės atmintis trunka vos kelias sekundes
Tai, ko gero, vienas gajausių mitų, dėl kurio daugybė žuvelių atsidūrė joms visai netinkamuose apvaliuose induose. Mokslininkai jau seniai įrodė, kad auksinių žuvelių atmintis yra kur kas geresnė – jos geba įsiminti informaciją kelis mėnesius, atpažįsta šeimininko veidą ir netgi išmoksta rasti išėjimą iš nesudėtingo labirinto. O apvalus akvariumas joms yra itin žalingas: išlenktas stiklas iškraipo regėjimą, be to, tokio tipo induose dažnai neužtenka paviršiaus ploto tinkamiems deguonies mainams.
Gyvūnų kūno kalbos ir poreikių pažinimas reikalauja kantrybės. Tačiau kai nustojame vertinti jų elgesį pagal žmogiškus standartus, tampa kur kas lengviau sukurti tikrą, tarpusavio pasitikėjimu grįstą ryšį savo namuose.
