Šeltis, arba Šetlando aviganis, yra gana nedidelis šuo, puikiai tinkantis šiuolaikiniam gyvenimo būdui. Šios veislės šunys puikiai jaučiasi gyvendami bute ar nuosavame name, nes jiems yra svarbiausia šeimininko dėmesys ir priežiūra. Šelčiai yra švelnaus charakterio šunys, noriai bendraujantys su vaikais, puikiai sutariantys su įvairiais gyvūnais, ir yra lengvai dresuojami. Jei norite ištikimo guvaus kompaniono – šios veislės šunys kaip tik jums!

Veislės istorija

Veislė yra kildinama iš Didžiosios Britanijos šiaurėje esančių Šetlando salų. Spėjama, kad pirmasis Šetlando aviganis buvo špicų tipo šuo, labai panašus į šiuolaikinį islandų aviganį. Kaip manoma, vėliau šelčiai buvo kryžminami su darbiniais koliais ir kitomis šunų veislėmis (su jau išnykusiais Grenlandijos jakiais, karaliaus Čarlzo spanieliais, nykštukiniais Pomeranijos špicais, borderkoliais). Kai kurie kinologai prieštarauja manymui, kad šelčiai buvo išvesti kryžminant šias šunų veisles, ir teigia, kad greičiausiai tai yra tiesiog mažas škotų aviganis. Kadangi Šetlando salų gamtos sąlygos yra labai skurdžios ir atšiaurios, įvairūs naminiai gyvūnai išaugdavo tik iki nykštukinio dydžio. Tikėtina, kad taip nutiko ir su šiais šunimis – šelčių išvaizda yra labai panaši į kolių, skirtumas tik tas, kad šelčiai yra gerokai mažesni. Pirmieji Šetlando aviganiai pasirodė XIX amžiuje, tačiau jie jau yra išnykę – juos pakeitė darbiniai borderkoliai. Dabartiniai Šetlando aviganiai šiame regione niekada nebuvo auginami kaip darbiniai šunys. Pirmieji šios veislės atstovai buvo vadinami Šetlando koliais, bet tai labai nepatiko ilgaplaukių kolių veisėjams. Taigi, pavadinimą teko pakeisti, ir šelčiai pradėti vadinti Šetlando aviganiais. Anglijos kinologų klubas šiuos šunis pripažino 1909 metais. Visuotino pripažinimo veislė sukaukė 1963 metais.

Šeltis: išvaizda

Šeltis yra gana nedidelis šuo: 10 mėnesių ir vyresnio patino aukštis ties ketera siekia maždaug 37 cm, kalytės yra šiek tiek žemesnės – maždaug 35,5 cm ūgio. Galva, žiūrint iš šono, yra buko pleišto formos, pailga, ties kaukole plokščia, link nosies siaurėjanti. Kaukolės plotis proporcingas kaukolės ir snukio ilgiui. Nosies galiukas juodos spalvos. Akys vidutinio dydžio, migdolo formos, paprastai tamsiai rudos spalvos (šunų, turinčių „merle“ spalvos kailį, akys gali būti melsvos). Ausys nedidelės, išaugusios gana arti viena kitos. Žandikauliai simetriški, sąkandis žirkliškas, pageidautina, kad visi 42 dantys būtų išsidėstę taisyklingai. Sprandas raumeningas, gražiai išlinkęs, pakankamai ilgas. Uodega ilga, beveik siekianti kulnus, laikoma nuleista, lengvai sulenkta aukštyn. Kailis dvigubas: viršutinis kailis yra ilgas, šiurkštus ir tiesus, poplaukis minkštas, trumpas ir labai tankus. Karčiai ir apykaklė yra labai vešlūs, snukį dengia trumpi plaukai. Leistinos kailio spalvos: „merle“, sabalo, trispalvis kailis.

Šeltis: charakteris

Šetlando aviganis yra gyvybingas, žaismingas ir labai protingas šuo, kuris savo charakteriu pavergia visus šunų mylėtojus. Šeltis yra tylus ir taikus augintinis, kuris be reikalo neloja, ar juo labiau nesivelia į peštynes. Dėl didelio draugiškumo šelčiai gali sugyventi ir su kitais augintiniais (jei su jais augo nuo mažumės), taip pat noriai bendrauja su vaikais, su kuriais yra labai kantrūs. Žinoma, visada svarbu pasirūpinti savalaike socializacija, kuri padeda pagrindus šuns elgesiui jam suaugus. Tinkamai išauklėti Šetlando augintiniai yra tikrai puikūs kompanionai, kurie šeimininką gali lydėti kiekviename žingsnyje, ir... tikrai nepridarys gėdos. Šeltis visada stengiasi įtikti savo šeimininkui, todėl mokosi greitai ir labai noriai (paprastai naujas komandas išmoksta vos po penkių pakartojimų ar dar greičiau). Šetlando aviganiams yra reikalingas gana nemažas fizinis aktyvumas, šie šunys tikrai džiaugsis, jei turės galimybę palakstyti be pavadėlio. Pašaukti paprastai sugrįžta atgal, jei kelyje nepasitaiko kokia voverė ar koks paukštis... Šios veislės šunų medžioklės instinktas yra gana stiprus, todėl svarbu pasirūpinti, kad šeltis, užuodęs ar pamatęs grobį, nepabėgtų. Jei augintinis negaus pakankamai fizinės veiklos, jis gali tapti gana irzlus.

Šeltis: priežiūra

Šelčiai yra atletiški ir sveiki šunys, tačiau kartais pasitaiko ir įvairių paveldimų ligų. Šetlando aviganiams, kaip ir koliams, yra būdingos paveldimos akių ligos, klubo sąnario displazija. Renkantis veislyną labai svarbu pasidomėti šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais bei jų rezultatais. Kartais šelčiai serga epilepsija, retais atvejais pasitaiko šlapimo pūslės vėžio atvejų. Labai svarbu pasirūpinti tinkama šelčio mityba – kai kurie šios veislės atstovai yra linkę į alergijas. Duodamo pašaro kiekį svarbu normuoti, geriausia rinktis begrūdį pašarą arba RAW mitybą. Taip pat labai svarbu užtikrinti pakankamą augintinio fizinį krūvį – geriausia leisti šuniui pakankamai išsibėgioti aptvertoje teritorijoje ar miške, intensyviai pažaisti su kamuoliuku, eiti į ilgus pasivaikščiojimus, ir t.t. Dėl didelio judrumo ir puikių protinių sugebėjimų šelčiai gali dalyvauti įvairiose šunų sporto varžybose, todėl pagalvokite apie Agility ar Obedience užsiėmimų lankymą.

Kailio priežiūra pareikalaus ypatingo dėmesio – jį rekomenduojama kasdien pašukuoti šukomis, kas savaitę – ir šepečiu. Šelčiai yra gana švarūs augintiniai, kurie stengiasi kailį prižiūrėti ir patys – jį išsilaižo tarsi katės.