Tibeto mastifas – labai masyvus įspūdingos išvaizdos šuo, kuris yra laikomas idealiu sargu. Dėl savo stambumo Tibeto mastifai gali stoti net ir prieš liūtus ar leopardus, tačiau dažniausiai sargaudami jie tiesiog loja. Tibeto mastifai mėgsta kitų šunų ir žmonių draugiją, noriai bendrauja su vaikais. Bute laikyti šiuos šunis gali būti gana sudėtinga, nes Tibeto mastifai nori kuo daugiau laiko praleisti lauke. Vis dėlto, jei šeimininkas yra aktyvus, ir yra pasiryžęs daug laiko praleisti su šunimi, Tibeto mastifą galima auginti ir bute.

Veislės istorija

Tibeto mastifai yra labai sena šunų veislė. Tiksliau, tokia sena, kad nustatyti jos atsiradimo metus būtų be gali sunku. Kai kurie kinologai mano, kad Tibeto mastifai yra kilę iš vilkų, ir šiai veislei galėtų būti maždaug 50 000 metų. Vis dėlto, ši teorija nėra patvirtinta. Seniausiems rašytiniams šaltiniams, kuriuose yra paminėti šie šunys, šiuo metu yra maždaug 2000 metų. Ilgus metus šie šunys gyveno Himalajų kalnų teritorijoje, ir didžiausio dėmesio sulaukė tik tada, kai pirmą kartą pasirodė parodoje (1906 metais). Deja, pirmojo Pasaulinio karo metais populiarumas ėmė sparčiai blėsti, ir veislei grėsė išnykimas. 1980-aisiais metais Tibeto mastifų populiarumas vėl ėmė sparčiai didėti. Nors ir šiandien Tibeto mastifai yra laikomi gana reta šunų veisle, tačiau šių šunų skaičius išlieka stabilus. Staigus veislės populiarėjimas niekada neatneša naudos – kai Tibeto mastifai sulaukė susidomėjimo Amerikoje, šios veislės šunys pradėti veisti be jokio saiko bei atsakomybės. Deja, tai neigiamai atsiliepė ir gimusių šuniukų sveikatai bei ilgaamžiškumui. Šiuo metu yra stengiamasi ištaisyti praeities klaidas – veisiamiems šunims yra atliekami privalomi sveikatos tyrimai, kryžminami tik negiminingi šunys.

Tibeto mastifas: išvaizda

Tibeto mastifas yra labai didelis, stambių kaulų šuo, kurio turbūt didžiausia puošmena – gana ilgas ir purus kailis. Patinų aukštis ties ketera – 66 cm ir daugiau, patelių – ne mažiau nei 61 cm. Šių šunų svoris gali svyruoti nuo 45 iki 73 kilogramų. Tibeto mastifo kūnas yra stiprus ir raumeningas, nugara tiesi, strėnos plokščios, krūtinė vidutinio pločio. Galva plati, apvali. Suaugę Tibeto mastifai gali turėti raukšlę, besidriekiančią nuo akių viršaus iki burnos kampo. Ausys vidutinio dydžio, trikampio formos, kabančios. Uodega vidutinio ilgio, išaugusi aukštai, laikoma pakelta. Akys ovalios, rudos spalvos. Kailis šiurkštus, storas, viršutinis sluoksnis neturėtų būti pernelyg ilgas. Leistinos spalvos: ruda arba mėlyna su rudomis dėmėmis arba be jų, aukso spalva, įvairūs rudi atspalviai (nuo gelsvos iki tamsiai raudonos). Visos spalvos turėtų būti grynos.

Tibeto mastifas: charakteris

Tibeto mastifai yra protingi šunys, gebantys savarankiškai priimti sprendimus. Jų intelektas yra pakankamai aukštas, kad šuo galėtų tinkamai reaguoti stresinėse ir pavojingose situacijose. Tai yra draugiški šunys, kurie labai vertina žmogaus kompaniją. Nors su nepažįstamaisiais šios veislės šunys nėra linkę bendrauti, tačiau pajutę, kad nėra jokio pavojaus, jie gali pripažinti ir svečių buvimą namuose. Tibeto mastifai mėgsta žaisti su vaikais, su jais visada yra kantrūs. Taip pat šie šunys neatsisako pažaisti ir su kitais šunimis, jiems nėra būdinga agresija. Tibeto mastifai niekada nebūna hiperaktyvūs – jų būdas yra gana ramus. Vis dėlto, jei šuo įtars galimą pavojų, jis ims garsiai loti. Šios veislės šunims yra būtina ankstyva socializacija ir kuo anksčiau pradedama dresūra. Pradedantiesiems šunų augintojams gali būti sudėtinga „susikalbėti“ su Tibeto mastifu, todėl visada rekomenduojama kreiptis į patyrusius šunų elgsenos specialistus. Jei Tibeto mastifas bus tinkamai motyvuojamas, jis mokysis noriai ir greitai.

Tibeto mastifas: priežiūra

Tibeto mastifai gali sirgti epilepsija, katarakta ir kitomis akių ligomis, širdies ligomis, skydliaukės nepakankamumu, taip pat būdingos alergijos bei ausų infekcijos. Renkantis Tibeto mastifų veislyną reikėtų kuo plačiau pasidomėti šuniukų tėvų sveikatos istorija bei atliktais tyrimais – būtent tai gali padėti išsirinkti tikrai sveiką augintinį, kuris nesirgs paveldimomis ligomis. Tibeto mastifai geriausiai jaučiasi tada, jei bet kada gali palankstyti lauke, todėl šie šunys labiausiai tinka individualių namų savininkams, turintiems nuosavą aptvertą kiemą. Būsimi Tibeto mastifų šeimininkai turėtų nusiteikti, kad šiems šunims nėra prasto oro – dėl tankaus kailio jie geriausiai jaučiasi šaltuoju metų laiku. Pasivaikščiojimai lauke turėtų trukti maždaug 30-50 minučių bent du kartus per dieną. Tibeto mastifai auga labai greitai, tačiau jų kaulai formuojasi iki maždaug pusantrų metų amžiaus. Šiuo periodu reikėtų pasaugoti augintinį nuo lipimo laiptais, šokinėjimo į aukštį, ir t.t. Svarbu parinkti tinkamą pašarą, jį normuoti, ir įsitikinti, kad nėra maistinės alergijos. Geriausia šerti dažniau, bet mažesniais kiekiais. Kailio priežiūra yra gana paprasta – pakanka šukuoti kelis kartus per savaitę. Būdingas sezoninis šėrimasis pavasarį ir rudenį, šiuo laikotarpiu kailį rekomenduojama šukuoti kasdien. Parodose nedalyvaujančius Tibeto mastifus maudyti reikėtų saikingai – šios veislės šunys neturi specifinio kailio kvapo.

Privalumai

• Lengvai perneša šaltį;
• Geras sarginis šuo;

Trūkumai

•  Kailis reguliariai šukuojamas;
• Įtariai žiūri į nepažįstamus žmones;
• Sunkiau dresuojamas, gali būti užsispyręs;
• Girdėdamas pašalinius garsus gali dažnai loti.

PatarimuPasaulis.lt