Vidurinės Azijos aviganis – savimi pasitikintis, ramus ir darbštus šuo, pasižymintis kantrybe ir tolerancija. Nors tai yra gana savarankiški šunys, tačiau labai prisiriša prie savo šeimos. Vidurinės Azijos aviganis noriai žaidžia su vaikais, yra pasiryžęs juos ginti ir globoti. Tai yra labai stipraus charakterio šunys, kuriems reikia tvirto šeimininko. Svarbu, kad šuo nuo mažumės suprastų, kad šeimininkas yra gaujos lyderis, kurį privalu gerbti ir besąlygiškai jam paklusti. Vidurinės Azijos aviganis gali būti labai nuolankus šuo, bet tik tada, jei šeimininkas žino, kas yra lyderystė be jokio smurto.

Veislės istorija

Vidurinės Azijos aviganiai yra laikomi viena seniausių šunų veislių, susiformavusi natūralios atrankos būdu. Spėjama, kad šiai veislei gali būti maždaug 4000 metų. Vidurinės Azijos aviganių protėviai buvo paplitę nuo Kaspijos jūros regiono iki Kinijos, ir nuo Uralo kalnų pietinės pusės iki Afganistano. Šie šunys buvo auginami galvijų, vežimų ir namų sargybai – jie pasižymėjo tikrai puikiomis sargybos savybėmis. Vidurinės Azijos aviganiais ypatingai žavėjosi Julijus Cezaris ir Aleksandras Makedonietis. Per daugybę metų veislė smarkiai nepakito – iki šių dienų yra išlikę pagrindiniai Vidurinės Azijos aviganių būdo bruožai. Pirmasis šių šunų veislės standartas buvo aprašytas 1926 metais, naujausias veislės standartas patvirtintas 2003 metais.

Vidurinės Azijos aviganis: išvaizda

Vidurinės Azijos aviganių išvaizda gali kiek skirtis, priklausomai nuo to, iš kokio regiono jie yra kilę. Šios veislės šunys yra paplitę po visą Vidurinę Aziją, todėl čia galima rasti skirtingų šios veislės šunų tipų. Vidurinės Azijos aviganiai yra gana stambūs, raumeningi ir aukšti šunys: patinų aukštis ties ketera gali siekti 65-78 cm, patelių – 60-69 cm. Patinai yra stambesni, sveria 50-79 kg, patelės – nuo 45 iki 65 kg. Vidurinės Azijos aviganiams yra būdinga elastinga stora oda, plokščia kakta. Galva primena lygiašonį trikampį, akys yra gana toli viena nuo kitos, apvalios, tamsios. Ausys trikampio formos, prigludusios, siekiančios skruostus (ausys, kaip ir uodega, nuo 2013 metų nėra kerpamos). Kaklas trumpas ir raumeningas, krūtinė plati, šonkauliai apvalūs. Uodega ilga, pjautuvo formos, nuleista uodega siekia kulno sąnarį. Kailis labai tankus ir šiurkštus, skiriami du kailio tipai – ilgas ir trumpas. Vidurinės Azijos aviganiai gali būti įvairių spalvų – juodi, tigriniai, balti, rusvai dėmėti, ir t.t. Neleistina melsvai pilka spalva.

Vidurinės Azijos aviganis: charakteris

Vidurinės Azijos aviganis yra labai ištvermingas šuo, pasižymintis ypatinga drąsa. Stambesni žvėrys Vidurinės Azijos aviganiui tikrai nėra baisūs, jei reikės, šuo nuo jų narsiai gins savo šeimą. Nors kartais šios veislės šunys yra kiek užsispyrę, tačiau jaučia didelį atsidavimą savo šeimai. Tai nėra įkyrus šuo, kuris bet kokia kaina siektų dėmesio – jei prireiks, jis laikysis atstumo ir lauks, kada jį pastebėsite ir pakalbinsite ar pakasysite. Tinkamai išauklėtas Vidurinės Azijos aviganis niekada nerodo agresijos savo šeimos nariams, todėl būtina ankstyva socializacija ir dresūra. Gana greitai perpranta, ko iš jo yra tikimasi, todėl be jokio vargo išmoksta pagrindinių komandų. Jei šuo pastebėtų tam tikrą pavojų (pavyzdžiui, į namus ateitų nepažįstamieji), jis gali juos apurgzti, bet tai – tik įspėjimas: jei šeimos nariams nekils reali grėsmė, Vidurinės Azijos aviganis tikrai nesiims tolimesnių veiksmų. Šios veislės šunys akylai stebi vaikus, saugo juos nuo galimų pavojų. Vidurinės Azijos aviganiams yra reikalingas gana didelis fizinis krūvis. Namuose šios veislės šunys paprastai būna ramūs.

Vidurinės Azijos aviganis: priežiūra

Dažniausiai pasitaikančios Vidurinės Azijos aviganių ligos – artritas, miozitas, tendinitas, galimi širdies veiklos sutrikimai. Būtina skirti ypatingą dėmesį tinkamo veislyno pasirinkimui, nes tai gali padėti išvengti įvairių genetinių patologijų. Labai svarbu stebėti šios veislės šunų svorį – turintys antsvorio aziatai yra linkę susirgti širdies ligomis. Reikalingas pakankamai didelis fizinis aktyvumas – Vidurinės Azijos aviganiai yra ištvermingi šunys, kurie tikrai džiaugsis kuo daugiau laiko praleisdami lauke. Tikrai nepakanka vien tik išleisti šunį į kiemą – jis mielai bėgs su šeimininku ilgus atstumus ar dalyvaus šunų vikrumo treniruotėse (Agility). Jei šeimininkui sportas yra svetimas, bus tinkami ir ilgi pasivaikščiojimai po miškus ar parkus. Iki 1,5 metų šuniukų krūvis turi būti ribojamas, iki to laikotarpio geriausia neleisti šuniui šokinėti. Kaip ir kitų didelių veislių šunų, besivystančių Vidurio Azijos aviganių sąnariai gali būti lengvai pažeidžiami.

Vidurinės Azijos aviganiai visiškai subręsta būdami trejų metų, iki tol reikėtų stebėti, ar šuniui netrūksta įvairių vitaminų ir mineralų (ypač kalcio), gali tekti pasirūpinti maisto papildais. Kailis turi būti šukuojamas bent porą kartų per savaitę, šėrimosi laikotarpiu – dažniau. Maudyti Vidurinės Azijos aviganį reikėtų itin saikingai, kailis, atrodytų, išsivalo pats, nes jis visada atrodo tvarkingai (net ir tada, jei šuo nė karto nėra maudytas!) Tai yra gerai prisitaikantys šunys, galintys gyventi lauke ir namuose. Vidurinės Azijos aviganiai gyvena maždaug 12-15 metų.

Privalumai

• Geras sarginis šuo;
• Lengvai perneša šaltą klimatą.

Trūkumai

• Netinkamas auginti mieste;
• Nepatartina leisti prie mažų vaikų;
• Sunkiai dresuojamas;
• Dažniausiai nedraugiškas su kitais šunimis.

PatarimuPasaulis.lt

Vidurinės Azijos aviganių veislynas "Azijos šuo"