| Veislė: | Vokiečių skalikas |
| Kilmės šalis: | Vokietija |
| Paskirtis: | Namų šuo |
| Spalvos: | Trispalvė: balta, juoda, rusva (nuo gelsvos iki kaštoninės) |
| Charakteris: | Aktyvus, atidus, atsidavęs, ištvermingas, narsus, protingas, tačiau gali būti užsispyręs, nepriklausomas, |
| Ūgis: | 40-53 cm |
| Svoris: | 10-18 kg |
| Ilgaamžiškumas: | 10-12 metų |
| Kiti pavadinimai: | Deutsche Bracke |
| Hipoalerginis: | Ne |
| Vados dydis: |
Vokiečių skalikas pasižymi gražia išvaizda ir dideliu aktyvumo lygiu. Šie šunys neretai yra naudojami medžioklėje, nes vokiečių skalikai dirbdami yra labai atidūs ir atsidavę. Šios veislės šunys yra gana nepriklausomo charakterio, tačiau labai vertina savo šeimininkų draugiją, ir niekada neatsisako aktyvios veiklos su savo šeimos nariais. Vokiečių skalikai medžioklėje įprastai naudojami ne po vieną, bet po kelis, tad šie šunys dažniausiai sutaria ir su kitais savo gentainiais. Jei vokiečių skalikas bus nuo mažumės tinkamai socializuojamas, tokiu atveju augintinis neturės jokių nepagrįstų baimių, ir į pirmą kartą matomus objektus reaguos adekvačiai.
Veislės istorija
Vokiečių skalikas yra labai senos veislės atstovas. Spėjama, kad veislė susiformavo sukryžminus pointerius, greihaundus ir bladhaundus. Vokiečių skalikai jau nuo seno labai vertinami kaip labai ištvermingi ir labai narsūs pagalbininkai medžioklės metu, todėl jie talkininkaudavo medžiojant net ir labai stambius žvėris. Nors spėjama, kad ši šunų veislė galėjo gyvuoti dar gerokai anksčiau, tačiau pirmieji įrašai apie vokiečių skalikus buvo atlikti aštuonioliktajame amžiuje. Pirmasis veislės standartas buvo sudarytas gerokai vėliau – tik 1955 metais, o Vokietijos kinologų klubas šią veislę pripažino 2018-aisiais. Šiuo metu vis dar siekiama, kad veislę pripažintų Amerikos ir Anglijos kinologų klubai. Šiandien daugiausia vokiečių skalikų gyvena Vokietijoje, o Anglijoje ir Amerikoje ši šunų veislė yra labai reta. Dabartinis veislės pavadinimas yra naudojamas nuo 1900 metų.
Vokiečių skalikas: išvaizda
Vokiečių skalikas yra vidutinio dydžio šuo: aukštis ties ketera įprastai siekia 40-53 cm, o svoris gali svyruoti nuo 10 iki 18 kilogramų (patinai už kalytes aukštesni ir stambesni). Kūnas elegantiškas, stačiakampio formos, tvirtas. Krūtinė gili, siekianti alkūnes, kojos gana ilgos, pilvas įtrauktas. Galva proporcinga kūnui, snukis gana siauras. Ausys didelės, laikomos nuleistos. Nosis didelė, juoda, per vidurį gali būti kitos spalvos pigmentacija. Akys vidutinio dydžio, labai išraiškingos, rudos spalvos. Uodega vidutinio ilgio, ties pagrindu stora, į galą siaurėjanti. Kailis trumpas, įprastai būna trispalvis: pagrindinė kailio spalva gali varijuoti nuo geltonos iki kaštoninės, nugarą puošia juoda mantija, o baltos spalvos dėmės „nuspalvinusios“ snukį, kaklą, krūtinę, kojas ir uodegos galiuką.
Vokiečių skalikas: charakteris
Vokiečių skalikai yra talentingi medžiotojai ir nuostabūs šeimos nariai, kurie sutaria ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Šios veislės šunys su vaikais elgiasi labai švelniai, toleruoja jų nedideles išdaigas. Svetimi žmonės vokiečių skalikams nekelia jokio pasitikėjimo, tad labai svarbu nepraleisti šuniuko socializacijos etapo. Jei nuo mažumės augintinį pažindinsite vis su kitais žmonėmis, tokiu atveju elgesio problemų galima išvengti. Vokiečių skalikai įprastai noriai bendrauja su kitais šunimis, gali sutarti ir su kate, jei su ja augs nuo mažumės. Vis dėlto, nereikėtų pamiršti, kad vokiečių skalikai yra medžiokliniai šunys, tad tuose pačiuose namuose nerekomenduojama auginti graužikų, paukščių ar kitų smulkių gyvūnų. Svarbu žinoti, kad šios veislės šunys yra gana triukšmingi – išgirdę įtartinus garsus ar tiesiog dėl užplūdusio entuziazmo vokiečių skalikai mėgsta paloti, ir tą daro labai garsiai. Šios veislės šunys yra protingi ir gana greitai mokosi naujų dalykų, tačiau kartais jie komandų nevykdo dėl paprasčiausio užsispyrimo. Vokiečių skalikai yra labai jautrūs griežtam balso tonui, todėl dresūra turi būti pozityvi. Dresūros užsiėmimai turi būti pakankamai trumpi, ir, žinoma, smagūs, – vokiečių skalikas tiesiog negali pakęsti nuobodulio. Jei šios veislės šuo bus paliekamas vienas namuose, nesuklysite jam palikdami specialų kilimėlį, kuriame galima paslėpti skanėstų, – vokiečių skalikas labai mėgsta uostinėti, tad tokia pramoga jam tikrai patiks. Vokiečių skalikai yra labai aktyvūs šunys, kuriems reikia pakankamai ilgų pasivaikščiojimų bei žaidimų. Kol šuo neturės pakankamai stiprių dresūros pagrindų, nepaleiskite augintinio lakstyti be pavadėlio.
Vokiečių skalikas: priežiūra
Vokiečių skalikai pasižymi stipria sveikata, šios veislės atstovai dažniausiai sulaukia 10-12 metų. Vis dėlto, kartais pasitaiko ir tam tikrų sveikatos sutrikimų – klubo sąnario displazija, kriptorchidizmas (nenusileidusios sėklidės), taip pat gali pasireikšti akių ligos. Rinkdamiesi veislyną pasidomėkite, kokie sveikatos tyrimai buvo atlikti šuniukų tėvams, ir tai gali padėti išvengti įvairių paveldimų ligų, kuriomis gali sirgti jūsų būsimas augintinis. Šios veislės šunys maistui tikrai nėra išrankūs, tačiau labai svarbu užtikrinti, kad mityba būtų visavertė, o duodamo pašaro kiekį būtina normuoti. Valgydami vokiečių skalikai ne visada jaučia saiką, tad pasirūpinkite, kad jūsų šuo nenutiktų. Nemažo dėmesio pareikalaus šios veislės šunų ausų priežiūra – kadangi vokiečių skalikų ausys yra nulėpusios, infekcijų tikimybė yra didesnė. Nepamirškite bent kartą per savaitę apžiūrėti augintinio ausis, ir įsitikinti, ar jose nėra infekcijos, o po maudynių ausis kruopščiai nusausinkite. Kailio priežiūra yra labai paprasta – pakanka kailį pašukuoti kartą ar porą kartų per savaitę. Maudyti šios veislės šunis rekomenduojama tik tada, kai tai yra būtina, – persistengti tikrai nėra jokio reikalo.
PatarimuPasaulis.lt
