Vokiečių skalikas pasižymi gražia išvaizda ir dideliu aktyvumo lygiu. Šie šunys neretai yra naudojami medžioklėje, nes vokiečių skalikai dirbdami yra labai atidūs ir atsidavę. Šios veislės šunys yra gana nepriklausomo charakterio, tačiau labai vertina savo šeimininkų draugiją, ir niekada neatsisako aktyvios veiklos su savo šeimos nariais. Vokiečių skalikai medžioklėje įprastai naudojami ne po vieną, bet po kelis, tad šie šunys dažniausiai sutaria ir su kitais savo gentainiais. Jei vokiečių skalikas bus nuo mažumės tinkamai socializuojamas, tokiu atveju augintinis neturės jokių nepagrįstų baimių, ir į pirmą kartą matomus objektus reaguos adekvačiai.

Veislės istorija

Vokiečių skalikas yra labai senos veislės atstovas. Spėjama, kad veislė susiformavo sukryžminus pointerius, greihaundus ir bladhaundus. Vokiečių skalikai jau nuo seno labai vertinami kaip labai ištvermingi ir labai narsūs pagalbininkai medžioklės metu, todėl jie talkininkaudavo medžiojant net ir labai stambius žvėris. Nors spėjama, kad ši šunų veislė galėjo gyvuoti dar gerokai anksčiau, tačiau pirmieji įrašai apie vokiečių skalikus buvo atlikti aštuonioliktajame amžiuje. Pirmasis veislės standartas buvo sudarytas gerokai vėliau – tik 1955 metais, o Vokietijos kinologų klubas šią veislę pripažino 2018-aisiais. Šiuo metu vis dar siekiama, kad veislę pripažintų Amerikos ir Anglijos kinologų klubai. Šiandien daugiausia vokiečių skalikų gyvena Vokietijoje, o Anglijoje ir Amerikoje ši šunų veislė yra labai reta. Dabartinis veislės pavadinimas yra naudojamas nuo 1900 metų.

Vokiečių skalikas: išvaizda

Vokiečių skalikas yra vidutinio dydžio šuo: aukštis ties ketera įprastai siekia 40-53 cm, o svoris gali svyruoti nuo 10 iki 18 kilogramų (patinai už kalytes aukštesni ir stambesni). Kūnas elegantiškas, stačiakampio formos, tvirtas. Krūtinė gili, siekianti alkūnes, kojos gana ilgos, pilvas įtrauktas. Galva proporcinga kūnui, snukis gana siauras. Ausys didelės, laikomos nuleistos. Nosis didelė, juoda, per vidurį gali būti kitos spalvos pigmentacija. Akys vidutinio dydžio, labai išraiškingos, rudos spalvos. Uodega vidutinio ilgio, ties pagrindu stora, į galą siaurėjanti. Kailis trumpas, įprastai būna trispalvis: pagrindinė kailio spalva gali varijuoti nuo geltonos iki kaštoninės, nugarą puošia juoda mantija, o baltos spalvos dėmės „nuspalvinusios“ snukį, kaklą, krūtinę, kojas ir uodegos galiuką.