| Veislė: | Serbų skalikas |
| Kilmės šalis: | Serbija |
| Paskirtis: | Namų, medžioklinis šuo |
| Spalvos: | Juoda ir rausvai ruda |
| Charakteris | Judrus, guvus, klusnus, patikimas, geraširdis, mielas, atkaklus |
| Ūgis: | 44-56 cm |
| Svoris: | 11-23 kg |
| Ilgaamžiškumas: | 11-13 metų |
| Kiti pavadinimai: | Serbian Hound |
| Hipoalerginis: | Ne |
| Vados dydis: |
Serbų skalikas – tai vidutinio dydžio šuo, kuris yra puikus pagalbininkas medžioklėje. Šios veislės atstovai anksčiau buvo vadinami Balkanų skalikais, tačiau 1996 metais jiems buvo suteiktas naujas pavadinimas. Serbų skalikai yra imlūs naujoms komandoms, labai prisiriša prie savo šeimininko, ir stengiasi jam įtikti. Tai yra labai energingi šunys, kurie su savo šeimos nariais mielai leidžiasi į ilgus pasivaikščiojimus, taip pat neatsisako ir kitos aktyvios veiklos. Serbų skalikai geriausiai jaučiasi gyvendami namuose su erdviu nuosavu kiemu, tačiau tuomet, jei šeimininkas turi pakankamai laiko, toks šuo taip pat gali būti auginamas ir bute.
Serbų skalikas: veislės istorija
Serbų skalikai – tai šunų veislė, susiformavusi Balkanuose. Manoma, kad pirmieji šios veislės atstovai čia galėjo gyventi XXI amžiuje, tačiau tiksliai nėra žinoma. Tikėtina, kad šių šunų protėviai buvo 1000 m. pr. Kr. gyvenę šunys, bet tikslių duomenų nėra. Serbų skalikai nuo seno naudojami kaip pagalbininkai medžiojant, nes žvėrių persekiojimas šiems šunims sekasi tikrai puikiai. Serbų skalikai yra puikūs pagalbininkai medžiojant elnius, lapes, triušius, ir t.t. Pirmasis šių šunų veislės standartas buvo paskelbtas 1924 metais, tuo metu jie buvo vadinami Balkanų skalikais. Tarptautinė kinologų federacija veislę pripažino tik 1940 metais. 1996 metais FCI nusprendė pakeisti veislės pavadinimą, tad nuo tada šie šunys vadinami Serbų skalikais. Nors Serbijoje ši veislė yra gana populiari, tačiau už jos ribų apie serbų skalikus žinoma labai nedaug.
Serbų skalikas: išvaizda
Serbų skalikai yra vidutinio ūgio: patinų aukštis ties ketera siekia 46-56 cm, kalyčių – 44-54 cm, svoris gali svyruoti nuo 11,4 iki 22,7 kg (patelės ne tik žemesnės, bet taip pat ir smulkesnės). Serbų skalikų kūnas pailgas, ilgio ir aukščio santykis turėtų būti 11/10. Šios veislės atstovų nugara ilga, tiesi ir raumeninga, ketera nėra labai ryški. Galva ilga, bet siaura, proporcinga kūnui. Ausys išaugusios aukštai, vidutinio ilgio, kabančios šalia skruostų. Uodega ties pagrindu plati, į galą siaurėjanti, nuleista siekia kulną. Kailis trumpas, tankus, žvilgantis. Viršutinis kailio sluoksnis gana storas, pavilnė tanki. Leistinos kailio spalvos: nuo gelsvai raudonos iki rūdžių spalvos, su juoda mantija arba balneliu, smilkinius puošia juodos dėmės.
Serbų skalikas: charakteris
Serbų skalikas yra labai guvus šuo, todėl toks augintinis yra tinkamas tik aktyviems šeimininkams. Šios veislės atstovai yra puikūs kompanionai, kurie mielai bendrauja su visais šeimos nariais, taip pat ir su vaikais. Nors serbų skalikai tyra labai protingi ir greitai išmokstantys naujų komandų, tačiau labai svarbu tai, kad šie šunys būtų tinkamai motyvuojami. Socializacija ir dresūros pagrindais rekomenduojama pasirūpinti kuo ankstyvesniame augintinio amžiuje, nes tik tokiu atveju bus galima tikėtis paties geriausio rezultato. Tokio šuns mokymas turi būti nuoseklus, nes priešingu atveju augintinis greitai supras, kada klausyti šeimininko nėra būtina. Serbų skalikai yra medžiokliniai šunys, tad jiems yra būdingas grobio persekiojimo instinktas. Geriausia serbų skaliką vedžioti su pavadėliu, nes pamatęs potencialų grobį gali imti jį vytis, tad šunį prisišaukti gali būti gana keblu. Su namuose esančiais augintiniais serbų skalikas dažniausiai puikiai sutaria, tačiau tuomet, jei auginate daugiau šunų, serbų skalikas gali bandyti išsiaiškinti, kuris iš jų stipresnis. Nors serbų skalikai namuose paprastai nebūna labai triukšmingi, tačiau nuobodžiaudami gali bandyti iš kantrybės išvesti kaimynus. Taigi, labai svarbu tai, kad šios veislės šunys gautų pakankamai šeimininkų dėmesio ir nuolat turėtų veiklos.
Serbų skalikas: priežiūra
Serbų skalikai yra sveika šunų veislė, kuriai nėra būdingos tam tikros paveldimos ligos. Taip yra todėl, kad serbų skalikai nėra labai populiarūs, tad veisiami tik atsakingų veisėjų. Šios veislės atstovai gyvena maždaug 12-15 metų, o pas veterinarą dažniausiai tenka apsilankyti tik dėl profilaktinių skiepų ar patirtų traumų. Serbų skalikai maistui nėra išrankūs, tačiau būtina pasirūpinti, kad šuns mityba būtų visavertė. Geriausiu pasirinkimu gali būti šėrimas žalia mėsa (tai reikalauja tam tikrų žinių) arba aukščiausios kokybės sausu pašaru, kurio pasirinkimas šiuo metu yra tikrai didelis. Pasirūpinkite, kad šuo visada turėtų kuo užsiimti, nes priešingu atveju serbų skalikas gali užsiimti nepageidaujama veikla – be perstojo loti, rausti duobes, niokoti namuose esančius daiktus, ir t.t. Tokiam šuniui neužteks vos dešimt minučių trunkančio pasivaikščiojimų – jie turėtų trukti bent 40-120 minučių.
Būtina reguliariai apžiūrėti serbų skaliko ausis (bent kartą per savaitę), prireikus jas išvalyti. Kaip ir kitiems nulėpausiams šunims, serbų skalikams yra būdingi ausų uždegimai, kuriuos pastebėjus svarbu kuo skubiau pradėti gydymą (be apsilankymo veterinarijos klinikoje neišsiversite). Serbų skaliko kailio priežiūra nereikalauja ypatingo dėmesio – visiškai pakanka pašukuoti kartą ar du kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu tą patartina atlikti dažniau. Maudyti šios veislės šunis reikėtų tik tada, kai tai būtina, tačiau persistengti tikrai nerekomenduojama.
