| Veislė: | Ryzenšnauceris |
| Kilmės šalis: | Vokietija |
| Paskirtis: | Namų šuo, tarnybinis šuo |
| Spalvos: | Juoda, druska su pipirais |
| Charakteris | Protingas, dominuojantis, energingas, ištvermingas, ištikimas, mielas |
| Ūgis: | 59-70 cm |
| Svoris: | 30-35 kg |
| Ilgaamžiškumas: | 11-12 metų |
| Kiti pavadinimai: | Giant Schnauzer, Riesenschnauzer |
| Hipoalerginis: | Ne |
| Vados dydis: |
Ryženšnauceris – tai didelis, elegantiškos išvaizdos šuo, pasižymintis imlumu dresūrai ir prieraišumu savo šeimininkams.
Ryženšnauceriai yra talentingi pėdsekiai ir persekiotojai, dėmesingi sargai ir puikūs šeimos draugai. Šie šunys yra laikomi universaliais – jie gali tapti puikiais tarnybiniais šunimis, nepakeičiamais medžiotojų padėjėjais ar nepralenkiamais tam tikro šunų sporto varžybų dalyviais.
Ryzenšnauceris: veislės istorija
Dėl ryženšnaucerių kilmės vis dar diskutuojama, tačiau manoma, kad devynioliktame amžiuje veislė jau buvo pakankamai susiformavusi. 1876 metais Austrijos kinologas Fitzingeris savo knygoje „Šunys ir jo veislės“ aprašė juodą šunį ilgu kailiu, galinga krūtine ir stačiomis ausimis (šiuos šunis jis pavadino Bavarijos vilkų smaugikais). Ryženšnauceriai buvo vaizduojami to laikotarpio paveiksluose, yra žinoma, kad tokį šunį turėjo ir Bavarijos princesė Elžbieta. Vis dėlto, parodose ryženšnauceriai pasirodė gerokai vėliau – tik 1909 metais (parodoje pasirodė 9 ryženšnauceriai), tačiau tuo metu nesusilaukė ypatingo susidomėjimo. Tuometiniai šios veislės atstovai vienas nuo kito labai skyrėsi ūgiu bei spalva, tad buvo galima pagalvoti, kad tai – visiškai skirtingų veislių atstovai. Vis dėlto, praėjus vos vieneriems metams parodoje buvo pristatyti 29 ryženšnauceriai, kurie buvo tokie puikūs, kad net sukėlė tikrą ažiotažą. Tais pačiais metais veislė pagaliau sulaukė pripažinimo.
Oficialus veislės standartas buvo nustatytas 1921 metais, ir iki šių dienų jokių ženklių pakeitimų nebuvo. Nuo to laiko veislė ėmė labai populiarėti, įsikūrė daugybė pagarbos vertų veislynų, tačiau pačiu genialiausiu veisėju buvo laikomas Karlas Kluftingeris, kuris su savo šunimis parodose pelnydavo daugybę apdovanojimų. Ryženšnaucerių veisimu jis užsiėmė aukštai Alpių kalnuose, slapta nuo visų, nes manė, kad šuniukų pardavimas – tai nusikaltimas (jo teigimu, gyvūnai neturi būti pardavinėjami kaip daiktai).
Ryzenšnauceris: išvaizda
Ryženšnauceris yra aukštas šuo – jo ūgis ties ketera siekia 59-70 cm, o svoris gali svyruoti nuo 30 iki 35 kg (patelės paprastai yra žemesnės ir smulkesnės). Galva proporcinga kūnui, kakta plokščia, be raukšlių, snukis buko pleišto formos. Nosis juoda, su plačiomis šnervėmis. Lūpos juodos, prigludusios prie žandikaulio, lūpų kampučiai sučiaupti. Dantys stiprūs, sąkandis žirkliškas. Akys vidutinio dydžio, ovalios, tamsios. Ausys išaugusios aukštai, V formos, laikomo atsuktos į priekį. Nugaros linija šiek tiek besileidžianti link nugaros, juosmuo trumpas, krūtinė vidutinio pločio, ovali, siekianti alkūnes. Uodega vidutinio ilgio, Europos Sąjungos šalyse nėra trumpinama (ausys taip pat nėra kerpamos). Kojos tvirtos, žiūrint iš šono, tiesios.
Ryženšnaucerio kailis šiurkštus ir tankus, dvisluoksnis (pavilnė labai tanki, dengiamieji plaukai vidutinio ilgio, tankūs). Plaukai ant kojų šiek tiek švelnesni nei kitose kūno vietose, kaktą ir ausų sritis dengia trumpas kailis. Leistinos spalvos – visiškai juoda ir druskos/pipirų.
Ryzenšnauceris: charakteris
Ryženšnauceriai yra taikūs ir geranoriški šunys, kurie sutaria su vaikais ir su namuose esančiais gyvūnais. Šios veislės šunų auklėjimas yra gana paprastas, nes ryženšnauceriai labai greitai perpranta, kas jiems yra leidžiama, ir kas – ne. Tai yra protingi ir labai imlūs šunys, kurie noriai pasiduoda dresūrai. Žinoma, dresūros užsiėmimus visada rekomenduojama pradėti kuo anksčiau – tai taip pat svarbu ir dėl socializacijos, kuri svarbi ankstyvame šuns amžiuje ir visą gyvenimo laikotarpį.
Ryženšnauceriai yra labai budrūs, todėl tinkamai išmokyti gali tapti puikiais sarginiais šunimis. Nors šie šunys yra gana ramūs, tačiau prireikus tikrai gins savo šeimininką. Nepažįstami asmenys ryženšnauceriams paprastai nekelia pasitikėjimo, tad svetimą šunį glostykite tik gavę šeimininko leidimą.
Šios veislės šunims yra reikalingas pakankamai didelis fizinis krūvis bei nuolatinė protinė veikla, tad prieš įsigydami tokį augintinį gerai pagalvokite, ar jam galėsite skirti pakankamai laiko. Jei ryženšnauceris nuobodžiaus, jis gali tapti dirglus ir niokot namuose paliktus daiktus.
Ryzenšnauceris: priežiūra
Ryženšnauceriai labiau nei kitų veislių atstovai yra linkę sirgti vėžiu. Viena būdingiausių ligų – pirštų piktybiniai navikai. Epilepsija taip pat yra viena dažniausių šios veislės atstovų ligų. Planuodami įsigyti šios veislės šunį pasidomėkite įvairių veislynų veikla, paprašykite pristatyti šuniukų tėvams atliktų sveikatos tyrimų rezultatus.
Svarbu žinoti, kad ryženšnauceriai yra linkę tukti, tad duodamo pašaro kiekį būtina normuoti. Pasirūpinkite, kad duodamas maistas būtų visavertis ir užtikrintų reikalingų maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų kiekį. Ryženšnauceriams gali tikti RAW mityba arba aukščiausios kokybės sausas maistas, geriausia dienos normą padalinti į dvi dalis, šerti ryte ir vakare po pasivaikščiojimo lauke.
Labai svarbu užtikrinti pakankamą ryženšnaucerio fizinį ir protinį krūvį – tam puikiai tinka bėgiojimas, šunų sporto užsiėmimai, uoslės žaidimai, ir t.t.
Kailio priežiūrai taip pat būtina skirti pakankamai dėmesio. Ryženšnauceriai 2 ar 3 kartus į metus turi būti triminguojami – tai padės išvengti kailio sąvėlų ir padės išlaikyti tvarkingą išvaizdą. Šios veislės šunų pavilnė yra labai tanki, tad ją rekomenduojama pakankamai dažnai šukuoti. Ryženšnauceriai puikiai jaučiasi gyvendami ir namuose, ir lauke – tankus kailis neleis sušalti net ir žiemą.
Privalumai
- Geras sarginis šuo;
- Lengvai dresuojamas;
- Lengvai perneša šaltį.
Trūkumai
- Nedraugiškas su kitais šunimis.
