| Veislė: | Etnos čirnekas |
| Kilmės šalis: | Italija |
| Paskirtis: | Smulkių gyvūnų medžioklis |
| Spalvos: | Įvairių atspalvių rusva, gelsvai rusva ir riešutinė. Ant kailio gali būti nelabai pastebimų baltų žymių. |
| Charakteris: | Švelnus, meilus, temperamentingas šuo. Labai aktyvus, nepriklausomas, sunkiai pasiduodantis dresūrai. Gali būti nedraugiškas su vaikais ir kitais gyvūnais |
| Ūgis: | 43-51 cm |
| Svoris: | 8-13 kg |
| Ilgaamžiškumas | 12-14 metų |
| Kiti pavadinimai: | Sicilijos kurtas, Cirneco Dell 'Etna |
| Hipoalerginis: | Ne |
| Vados dydis: |
Etnos čirnekas – tai nedidelis skalikų tipo šuo, kuris neretai vadinamas Sicilijos kurtu. Daugiausia šie šunys paplitę Sicilijoje, ypatingai aplink ugnikalnį Etną. Tai yra viena iš nedaugelio senųjų šunų veislių, kurios labai nedaug paveiktos žmogaus. Būtent dėl šios priežasties Etnos čirnekas yra labai atspari ir ilgaamžė šunų veislė, kuriai nėra būdingos jokios paveldimos ligos.
Etnos čirnekas: veislės istorija
Etnos čirnekai į Siciliją pateko prieš maždaug 3000 metų. Rastose 500-300 m. pr. Kr. laikotarpio monetose yra vaizduojami labai panašūs šunys, todėl galima daryti prielaidas, kad tuomet šie šunys jau gyveno Sicilijos apylinkėse. Kai kuriuose Sicilijos regionuose Etnos čirnekams tekdavo religinis vaidmuo – legendos pasakoja, kad šie šunys saugojo Dionizo šventyklą ir turėjo gebėjimą atpažinti dievus ir netikinčius asmenis. Pasakojama, kad šie šunys medžiodavo šalia Etnos ugnikalnio ant sustingusios vulkaninės lavos ir į šventyklą lydėdavo piligrimus. Etnos čirnekai buvo vadinami „Cao cirenaico“ – rašytiniuose šaltiniuose toks pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1533 metais. Iki 1932 metų Etnos čirnekai nebuvo žinomi už Sicilijos ribų, tačiau tais metais pasirodė Maurizio Migneco straipsnis apie šiuos Sicilijos šunis. Tuo metu didžiąją dalį šios veislės atstovų augino valstiečiai, ir niekam nebuvo kilusi mintis užsiimti kruopščia Etnos čirnekų selekcija. Vis dėlto, šie šunys sulaukė baronienės Agatos Paternó Castello susidomėjimo – ji keliavo po Siciliją ir ieškojo geriausių šios veislės atstovų. Baronienė Etnos čirnekus veisė 26 metus iki pat savo mirties. 1939 metais buvo sudarytas pirmasis Etnos čirnekų standartas, o oficialaus pripažinimo veislė sulaukė praėjus vos vieneriems metams. Pirmuoju Italijoje organizuotų parodų čempionu Etnos čirnekas tapo 1952 metais (tai buvo Agatos Paternó Castello veisimo šuo). 1989 metais Etnos čirnekų standartas buvo atnaujintas. Iki šių dienų Etnos čirnekai dalyvauja Prancūzijoje, Suomijoje ir JAV organizuojamose šunų lenktynėse, kuriose neretai skina laurus.
Etnos čirnekas: išvaizda
Etnos čirnekas yra vidutinio dydžio šuo, kurio aukštis siekia 43-51 cm, o svoris gali svyruoti nuo 8 iki 13 kilogramų. Iš pirmo žvilgsnio Etnos čirnekas labai primena faraonų šunis, tačiau įsižiūrėjus įdėmiau galima pastebėti tikrai nemažai skirtumų (šie šunys skiriasi ūgiu, kūno forma, taip pat jie turi skirtingas ausis bei ne tokias pat uodegas). Etnos čirnekui yra būdinga kvadratinė kūno forma, grakštumas ir elegancija. Šios veislės šunys turi ilgas galūnes, stačia ausis ir gana didelę nosį. Galva yra proporcinga kūnui, kaukolės plotis turi būti ne didesnis nei pusė galvos ilgio. Skruostai plokšti, lūpos plonos, prigludusios, sąkandis gali būti lygus arba žirklinis. Akys gana nedidelės, ovalo formos, šiek tiek įkypos, spalva dera prie kailio spalvos. Ausys didelės, arti viena kitos, laikomos pakeltos. Etnos čirnekų kaklas turi būti tokio pat ilgio kaip ir galva, stiprus ir raumeningas. Krūtinė gili, beveik siekianti alkūnes, šonkauliai apvalūs, gana gerai išreikšti. Uodega išaugusi žemai, siekianti kulkšnis, link galo nežymiai siaurėjanti. Galvos, ausų ir kojų srityse kailis yra trumpas, likusias kūno vietas dengiantis kailis yra pusilgis, glotnus. Leistinos spalvos: įvairių atspalvių rusva, gelsvai rusva ir riešutinė. Ant kailio gali būti nelabai pastebimų baltų žymių.
Etnos čirnekas: charakteris
Etnos čirnekai yra nepriklausomo charakterio šunys, iš kurių nereikėtų tikėtis besąlygiško paklusnumo. Vis dėlto, ankstyvame šuns amžiuje pasirūpinus socializacija ir dresūros pagrindais galima pasiekti tikrai neblogų rezultatų. Etnos čirnekai yra puikūs šeimos draugai, kurie noriai palaiko kompaniją ne tik suaugusiesiems, bet taip pat ir vaikams. Šios veislės šunys nesunkiai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų, mielai leidžiasi į ilgas keliones kartu su šeimininkais. Etnos čirnekai gali gyventi ir nuosavame name, ir gana ankštame bute – svarbiausia yra tai, kad šuo gautų pakankamą fizinį krūvį ir galėtų pastoviai išsilakstyti lauke. Su kitais gyvūnais Etnos čirnekai dažniausiai puikiai sutaria, tad tuomet, jei namuose turite kitų augintinių, galite būti užtikrinti, kad šuo juos priims kaip savo šeimos narius. Jei Etnos čirnekas neturi pakankamai stiprių paklusnumo pagrindų, augintinio nereikėtų paleisti lakstyti be pavadėlio. Etnos čirnekų medžioklės instinktas yra labai stiprus, todėl pamatęs potencialų grobį šuo gali pabėgti.
Etnos čirnekas: priežiūra
Etnos čirnekai yra sveika šunų veislė, kuriai nėra būdingi jokie genetiniai sveikatos sutrikimai. Dažniausiai į veterinarus kreipiamasi tik dėl sužalojimų, kurie greitai bėgiojant kartais yra tiesiog neišvengiami. Kitas dažnas sveikatos sutrikimas – nutukimas, nes dauguma šios veislės šunų apetitu tikrai nesiskundžia Svarbu pasirūpinti, kad šuniui duodamo pašaro kiekis būtų normuojamas, ir taip pat užtikrinkite pakankamą Etnos čirneko fizinį krūvį. Dėl trumpo kailio šios veislės šunys negali būti auginami lauke, be to, jie kur kas geriau jaučasi būdami kuo arčiau šeimininko. Kailio priežiūra tikrai nepareikalaus pernelyg daug laiko ir pastangų – pakanka šunį pašukuoti kartą ar du kartus per savaitę.
