Dirhaundas – tai švelnaus charakterio šuo, kuriam būdingas nuovokumas ir draugiškumas. Šios veislės šunys mėgsta ir suaugusiųjų, ir vaikų kompaniją, taip pat džiaugiasi ir svečių draugija. Dirhaundai turi labai stiprų medžioklės instinktą – kadaise jie talkininkavo medžiojant elnius. Vis dėlto, dirhaundai  yra puikūs šeimos draugai – tereikia pasirūpinti ankstyva  šuns socializacija, kuri padės išvengti  kačių ir kitų gyvūnų vaikymosi.

Veislės istorija

Dirhaundų kilmė iki šių dienų nėra visiškai aiški. Yra žinoma, kad gauruotų kurtų Škotijoje buvo dar iki XVI amžiaus, tačiau vėliau čia buvo įvežta ir trumpaplaukių kurtų. Atšiaurus klimatas trumpaplaukiams kurtams nebuvo labai palankus, tad trumpaplaukiai kurtai buvo kryžminami su ilgaplaukiais, spėjama, kad taip ir susiformavo dirhaundų veislė. Šių šunų gaujos talkininkavo Škotijos karo vadams medžioklėje – dirhaundai buvo pakankamai tvirti, kad galėtų medžiojamus elnius parversti ant žemės. XVIII amžiuje atsirado šautuvai, todėl šie šunys tapo nereikalingi (medžioklėje pradėti naudoti kraujasekiai šunys, kurie rasdavo pabėgusius sužeistus žvėris). Iki pat 1830 metų dirhaundai nebuvo labai populiarūs, jų buvo laikoma labai nedaug.  Veislė buvo atgaivinta brolių Archibald ir Duncan McNeill  dėka, kurie ėmėsi dirhaundų veisimo. Apie šiuos šunis yra prikurta daugybė legendų: vienoje jų pasakojama, kad dirhaundas Gelertas išgelbėjo į princo Levelino vaikelį nuo vilko. Šiam šuniui netgi buvo pastatytas paminklas! Antrojo pasaulinio karo metais dirhaundams ir vėl atėjo sunkūs laikai – išmaitinti milžinišką šunį tapo sunku daugeliui dirhaundų augintojų, tad nemaža jų dalis savo augintinius tiesiog nušovė. Nors veislei ir vėl grėsė išnykimas, tačiau galime pasidžiaugti, kad taip nenutiko, ir šiandien šių šunų išvaizda tik labai nedaug skiriasi nuo pirmųjų veislės atstovų.

Dirhaundas: išvaizda

Dirhaundas yra didelis šuo: patinų aukštis ties ketera siekia 76 cm, o kalių – 71 cm. Patinai yra ne tik aukštesni, bet taip pat ir stambesni – jų idealus svoris yra 45,5 kg, kalių – 36,5 kg. Dirhaundai yra atletiško sudėjimo, stiprūs šunys. Nugara išgaubta, krūtinė gili, juosmuo įdubęs, kaklas ilgas. Galva proporcinga kūnui,  pailga, ausų linijoje plati, link snukio siaurėjanti. Akys vidutinio dydžio, apvalios, gali būti įvairių rudų atspalvių (nuo riešutinės iki tamsiai rudos spalvos). Žvilgsnis skvarbus, smalsus ir draugiškas. Ausys išaugusios aukštai, laikomos šiek tiek pakeltos virš galvos ir nukreiptos atgal. Nosis juoda, plati. Uodega ilga, link galo siaurėjanti. Ramybės būsenoje uodega laikoma nuleista, kai šuo budrus, uodega tampa šiek tiek užriesta. Kojos plačios, pageidautina, kad priekinės kojos būtų kuo tiesesnės. Letenos kompaktiškos, pirštai suskliausti. Kailis maždaug 7-10 cm ilgio, pasišiaušęs, šiek tiek banguotas, šiurkštus. Dirhaundai gali būti įvairių spalvų, tačiau labiausiai vertinama melsvai pilka (dirhaundai taip pat gali būti pilkos, gelsvos, raudonos ar gelsvai rudos spalvos). Ant kailio gali būti baltų dėmių.

Dirhaundas: charakteris

Dirhaundas yra ramus ir draugiškas, greitai išmokstantis naujų komandų. Šie šunys iš prigimties yra linkę gerai elgtis, tad šeimininkai su didelėmis augintinio elgsenos problemomis nesusiduria. Vis dėlto, būtina dar nuo pat šuns mažumės pasirūpinti socializacija ir dresūros pagrindais – nereikėtų pamiršti, kad šios veislės atstovai buvo išveisti medžioklei. Dirhaundai labai vertina žmonių draugiją – jiems visai nesvarbu, ar tai būtų šeimos nariai, ar visiškai nepažįstami asmenys. Šios veislės atstovai tiesiog dievina vaikų draugiją, su savo mažaisiais draugais šie milžinai gali bendrauti valandų valandas. Didelis dirhaundo draugiškumas kartais gali būti žalingas, todėl pravartu šunį mokyti neimti maisto iš nepažįstamųjų. Tinkamai socializuoti dirhaundai gali puikiai sutarti su namuose esančiais augintiniais – pavyzdžiui, su šunimis ar katėmis. Vis dėlto, graužikus ir paukščius šie šunys gali laikyti savo grobiu, todėl dirhaundus geriausia auginti tuose namuose, kuriuose nėra šių gyvūnų. Dirhaundas dievina ilgus pasivaikščiojimus, juos gali sudominti tam tikras šunų sportas (pavyzdžiui, „Obedience“). Namuose šios veislės atstovai dažniausiai yra labai ramūs, mieliau renkasi gulėjimą ant sofos nei aktyvius užsiėmimus. Dėl ramaus charakterio dirhaundai puikiai tinka pradedantiesiems šunų augintojams, tačiau juos dažniausiai gąsdina šių šunų dydis.

Berno Zenenhundas…

Bladhaundas (Bloodhound)

Niūfaundlendas…

Hovavartas (Hovawart)

Azavakas (Azawakh)

Garbanotasis retriveris…

Dirhaundas: priežiūra

Dirhaundai yra gana sveika šunų veislė, kurių atstovai dažniausiai sulaukia 12-13 metų amžiaus. Svarbu užtikrinti, kad augančio dirhaundo kaulai ir sąnariai tinkamai formuotųsi, tad pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojama riboti fizinį aktyvumą. Gana dažna dirhaundo mirties priežastis – skrandžio apsivertimas, todėl augintinį patartina šerti 2-3 kartus per dieną nedidelėmis porcijomis, duodamo maisto kiekį normuoti, po valgio būtina riboti fizinį aktyvumą. Šiurkštus dirhaundo kailis reikalauja reguliarios priežiūros – jį būtina šukuoti bent kartą per savaitę, o 1-2 karts per metus kailį reikės pešti. Maudyti reikėtų ne per dažnai – dažnos maudynės gali sušvelninti dirhaundo kailį, o tai parodoje bus laikoma trūkumu. Jei ruošiantis parodai dirhaundą prireiktų išmaudyti, tą reikėtų padaryti ne vėliau nei prieš 5 dienas – per tiek laiko natūrali kailio tekstūra turėtų atsistatyti.