Vengrų kurtas – tai labai elegantiškas ir aktyvus šuo. Šios veislės atstovai pasižymi ištverme, bėgdami gali išvystyti labai didelį greitį. Vengrų kurtams būdingas nepriklausomas charakteris, tačiau jie labai vertina savo šeimininkų dėmesį. Tai yra puikūs visos šeimos bičiuliai – vengrų kurtai noriai bendrauja ne tik su suaugusiaisiais, bet taip pat ir su vaikais. Priešingai nei kai kurie kiti kurtai, šios veislės šunys yra drąsūs ir savimi pasitikintys, tačiau ankstyvame augintinio amžiuje vertėtų pasirūpinti tinkama socializacija.

Veislės istorija

Vengrų kurtai yra kilę iš Vengrijos ir Transilvanijos (dabartinės Rumunijos dalies). Tai yra labai sena šunų veislė – spėjama, kad vengrų kurtų protėviai gyveno dar prieš daugiau nei tūkstantį metų. Už savo gimtinės ribų vengrų kurtai ilgą laiką nebuvo žinomi, ir tik devynioliktame amžiuje jie sulaukė didesnio susidomėjimo. 1800-1900 metais vietiniai šunys buvo kryžminami su iš Anglijos atvežtais kurtais – tuo buvo siekiama, kad gimę mišrūnai galėtų išvystyti dar didesnį greitį. Naujai suformuotos veislės atstovai kartu su raitais šeimininkais per valandą įveikdavo maždaug 30-50 km atstumą, todėl šie šunys buvo labai vertinami. Dažniausiai vengrų kurtai talkininkaudavo medžiojant kiškius ar elnius – ši veikla jiems sekėsi tiesiog puikiai. Nors vengrų kurtai nebuvo išimtinai vien tik didikų šunys, tačiau valstiečiai galėdavo įsigyti tik jau dabar išnykusius mažesnius veislės atstovus, o turtuoliai pirkdavo didesnius, naujosios veislės šunis. Vengrijoje ši veislė buvo pripažinta 1996 metais, o praėjus ketveriems metams šią šunų veislę pripažino ir FCI. Deja, iki šių dienų vengrų kurtai vis dar laukia AKC pripažinimo.

Vengrų kurtas: išvaizda

Vengrų kurtai yra aukšti ir tvirtai sudėti šunys. Patinų aukštis ties ketera siekia 65-70 cm, patelių – 62-67 cm, svoris gali siekti 21-31 kg. Kūnas ilgas, raumeningas, juosmuo tiesus, strėnos šiek tiek nuožulnėjančios. Kaklas vidutinio ilgio, elegantiškas, neišlenktas. Galva pleišto formos su labai plačiu pagrindu, kaukolė plati. Ausys gana didelės, išaugusios vidutiniame aukštyje, laikomos priglaustos. Akys ovalo formos, vidutinio dydžio, tamsių spalvų. Žandikauliai gerai išvystyti, labai tvirti. Nosies veidrodėlis gana didelis, šnervės plačios, atviros. Lūpos prigludusios, gerai pigmentuotos. Uodega išaugusi vidutiniame aukštyje, ties pagrindu stora, į galą siaurėjanti. Priekinės kojos tiesios, labai tvirtos. Šlaunys ilgos, raumeningos. Oda stora, be susidariusių raukšlių. Kailis trumpas, tiesus ir tankus. Žiemos metu vengrų kurtai užsiaugina dar tankesnį kailį ir pokailį. Leistina bet kokia kailio spalva, išskyrus mėlyną, rudą, vilko pilkumo spalvą, juodą su įrūdžiu, taip pat nėra leistinas trispalviškumas.

Vengrų kurtas: charakteris

Vengrų kurtai yra labai meilūs ir draugiški, pasižymi stabiliu charakteriu ir kantrybe. Šios veislės šunys noriai žaidžia su vaikais, net ir tada, jei vaikų žaidimai yra pernelyg grubūs, vengrų kurtas neparodo nepasitenkinimo ar juo labiau agresijos. Vis dėlto, labai svarbu stebėti, kaip vaikas elgiasi su šunimi, ir pasirūpinti, kad jis augintinio neskriaustų. Su namuose esančiais augintiniais vengrų kurtai dažniausiai puikiai sutaria, tačiau vienuose namuose nerekomenduojama auginti graužikų ar kitų smulkių augintinių, nes vengrų kurtas gali juos laikyti savo grobiu. Su lauke sutiktais šunimis vengrų kurtas bendrauja labai noriai, dažniausiai nerodo jokių dominavimo ženklų. Šios veislės šunys puikiai jaučiasi gyvendami ir nuosavame name, ir bute, – svarbiausia yra tai, kad pasivaikščiojimai truktų pakankamai ilgai. Kol augintinis neturės pakankamai tvirtų dresūros pagrindų, nerekomenduojama jį paleisti lakstyti be pavadėlio – jei šuo užuos ar pamatys grobį, is gali pasileisti bėgti ir jį vytis. Vengrų kurtai gana lengvai pasiduoda dresūrai – svarbiausia pasirūpinti, kad dresūros užsiėmimai būtų pakankamai motyvuojantys.

Vengrų kurtas: priežiūra

Vengrų kurtai yra sveiki ir ilgaamžiai – šios veislės atstovai dažniausiai sulaukia 12-14 metų. Vis dėlto, renkantis šių šunų veislyną labai svarbu pasidomėti šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais ir jų rezultatais – nors vengrų kurtai yra atsparūs ligoms, tačiau kartais pasitaiko klubo sąnario displazijos atvejų, gali pasireikšti epilepsija bei akių ligos. Maistui šios veislės šunys nėra išrankūs, tačiau būtina užtikrinti, kad parinktas pašaras atitiktų augintinio poreikius (amžių, aktyvumo lygį, ir t.t.) Labai svarbu tai, kad vengrų kurtas turėtų galimybę kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, todėl toks šuo labiausiai tinka aktyviems žmonėms, mėgstantiems laisvalaikį leisti gamtoje. Įprastai vengrų kurtai puikiai jaučiasi ne tik šiltuoju metų laiku, bet taip pat ir žiemą, tačiau tuomet, jei pastebėsite, kad augintiniui yra pernelyg šalta, galite jam pasiūti ar nupirkti apsiaustą, kuris apsaugos nuo sniego ar šlapdribos. Kailio priežiūra yra labai paprasta – dažniausiai pakanka kailį pašukuoti vos kartą per savaitę. Maudyti vengrų kurtą reikėtų tik tada, kai tai yra būtina – persistengti tikrai nėra jokio reikalo. Patartina reguliariai (bent kartą per savaitę) apžiūrėti augintinio ausis, ir įsitikinti, kad jose nėra infekcijos, o tuomet, jei ausyse būtų nešvarumų, juos būtina išvalyti.