Anatolijos aviganis – tai milžiniškas, tvirtai sudėtas šuo, kuris kitaip dar vadinamas karabašu. Šie šunys pasižymi dideliu sargumu, jei yra tinkamai dresuojami, gali būti auginami namų apsaugai. Nors Anatolijos aviganiai yra gana kantrūs ir pasižymi stabiliu charakteriu, tačiau juos būtina nuo mažumės dresuoti. Jei karabašas bus netinkamai auklėjamas, jis gali būti net labai pavojingas.

Veislės istorija

Anatolijos aviganis yra labai senos veislės atstovas – spėjama, kad ši veislė Turkijos teritorijoje susiformavo prieš kelis tūkstančius metų, o šių šunų protėviais yra laikomi mastifai ir Vidurio Rytų bandų ganytojai. Senovėje Anatolijos aviganiai buvo auginami gyvulių bandų apsaugai nuo meškų ir vilkų, taip pat  liūtų ir arklių medžioklei. Anatolijos aviganiams visais laikais buvo skiriamas pakankamai didelis dėmesys – panašių šunų atvaizdų galima pamatyti Asirijos meno kūriniuose, o šiandien Anatolijos aviganiai yra laikomi nacionaliniu Turkijos simboliu. Iki šių dienų karabašai saugo ožkas ar avis, yra nepakeičiami tuomet, kai reikalinga patikima teritorijos apsauga. Ilgą laiką Anatolijos aviganiai nebuvo žinomi už Turkijos ribų – pirmieji karabašai Ameriką pasiekė  1950 metais, o Angliją – 1965-aisiais. Panašiu laikotarpiu į Angliją buvo importuojama daugybė panašių veislių atstovų, jie buvo tarpusavyje kryžminami, ir tik 1983 metais Anatolijos aviganiai buvo pripažinti kaip atskira veislė (iki tol kangalai ir karabašai buvo laikomi ta pačia veisle).  Amerikos kinologų klubas šią veislę pripažino 1996-aisiais. Šiuo metu Anatolijos aviganiai populiariausi gimtojoje Turkijoje ir Amerikoje.

Anatolijos aviganis: išvaizda

Anatolijos aviganis yra didelis šuo: patinų aukštis ties ketera siekia 74-81 cm, o kalyčių – 71-79 cm. Patinai ne tik aukštesni, bet taip pat ir stambesni – jų svoris siekia 50-65 kg, kalyčių – 41-59 kg. Kūnas stačiakampio formos, krūtinė gili, pilvas šiek tiek įtrauktas. Kaklas vidutinio ilgio, raumeningas. Galva proporcinga kūnui, gana kampuotų formų. Lūpos juodos spalvos, žandikauliai labai tvirti, sąkandis žirkliškas. Nosis gali būti rudos arba juodos spalvos (tai priklauso nuo kailio atspalvio). Akys nedidelės, gana toli viena nuo kitos, migdolo formos, rudos. Žvilgsnis skvarbus, dėmesingas. Ausys vidutinio dydžio, trikampio formos, kabančios. Kojos tiesios, raumeningos (galinės kojos yra ypatingai tvirtos), letenos ovalios, išlenktais pirštais. Kailis gana trumpas, pavilnė labai tanki. Leistinos įvairios kailio spalvos, tačiau pageidaujama, kad snukį puoštų juoda „kaukė“. Dažniausiai sutinkami gelsvai rudos spalvos Anatolijos aviganiai, į kurių kailį gali būti įsimaišiusios baltos spalvos.

Anatolijos aviganis: charakteris

Anatolijos aviganiai yra gana nepriklausomo charakterio, linkę savarankiškai priimti sprendimus. Kiekvienam šios veislės atstovui reikalinga tinkama socializacija ir dresūra, nes priešingu atveju šuo gali tapti neprognozuojamu. Anatolijos aviganiai nėra rekomenduojami tiems žmonėms, kurie turi mažų vaikų, ar namuose turi augintinių. Tai yra labai aktyvūs šunys, kuriems reikalingi reguliarūs ilgi pasivaikščiojimai ir įvairūs kiti fizinės veiklos reikalaujantys užsiėmimai. Būsimas karabašo savininkas turi nusiteikti, kad šiam šuniui reikės skirti tikrai nemažai laiko, tad toks augintinis tikrai netiks nuolat užsiėmusiems žmonėms. Anatolijos aviganiai mokosi gana greitai, tačiau labai svarbu tai, kad šeimininkas būtų nuoseklus, ir tinkamai šunį motyvuotų. Karabašai yra pakankamai gudrūs, kad pastebėtų spragas, todėl šeimininkas neturėtų nuolaidžiauti. Jei Anatolijos aviganis nuobodžiaus, jis gali užsiimti įvairia destruktyvia veikla – be perstojo loti, niokoti daiktus, ir t.t. Jei augintinį paleisite lakstyti į nuosavą kiemą, pasirūpinkite, kad tvora būtų pakankamai aukšta ir tvirta, nes kitaip šuo gali pabėgti.

Anatolijos aviganis: priežiūra

Anatolijos aviganiai yra labai ištvermingi šunys, kurie pasižymi gana stipria sveikata. Kaip ir kitiems didelių veislių atstovams, Anatolijos aviganiams gali pasireikšti klubo sąnario displazija, todėl rinkdamiesi veislyną pasidomėkite šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Anatolijos aviganiai yra tingūs ir lėti, tačiau iš tiesų taip nėra. Šios veislės atstovams būtinas pakankamas fizinis krūvis – pasivaikščiojimams rekomenduojama skirti bent dvi valandas per dieną. Anatolijos aviganiai apetitu tikrai nesiskundžia, todėl duodamo pašaro kiekį būtina normuoti. Šio milžino mityba turi būti visavertė – užtikrinkite, kad augintinis gautų ne tik pakankamai maistinių medžiagų, bet taip pat ir pakankamai vitaminų ir mineralų, kurie reikalingi kaulams ir sąnariams. Po valgio būtina riboti šuns fizinį aktyvumą – jei šuo pernelyg daug judės, tai gali lemti skrandžio apsisukimą (tokiu atveju šunį išgelbės tik skubi operacija). Geriausia Anatolijos aviganį šerti du kartus per dieną po pasivaikščiojimų lauke. Jauni Anatolijos aviganiai vystosi gana lėtai, todėl, kol kaulai ir sąnariai dar nėra visiškai susiformavę, reikėtų vengti pernelyg intensyvių žaidimų bei lipimo laiptais. Kailis nereikalauja ypatingai daug priežiūros – pakanka pašukuoti du ar tris kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu tą rekomenduojama atlikti kasdien. Dažnos maudynės Anatolijos aviganiams tikrai nėra būtinos – tą atlikite tik tada, kai tai yra neišvengiama. Taip pat patartina reguliariai apžiūrėti šuns ausis, o prireikus jas išvalyti.

Pikardijos aviganis…

Lenkų žemumų aviganis…

Belgų aviganis…

Belgų aviganis Malinua…

Boseronas (Beauceron)

Komondoras (Komondor)