Bulgarijos aviganis (Bulgarian Shepherd Dog)
| Veislė: | Bulgarijos aviganis |
| Kilmės šalis: | Bulgarija |
| Paskirtis: | Namų, sarginis šuo |
| Spalvos: | Trispalvis, dvispalvis |
| Charakteris | Protingas, nepriklausomas, išdidus, dominuojantis, budrus, drąsus |
| Ūgis: | 60-75 cm |
| Svoris: | 40-57 kg |
| Ilgaamžiškumas: | metų |
| Kiti pavadinimai: | Karakačanas, Bulgarian Shepherd Dog, Karakachan |
| Hipoalerginis: | Ne |
| Vados dydis: |
Bulgarijos aviganis yra gana naujas veislės pavadinimas – anksčiau šie šunys buvo vadinami karakačanais. Tai – puikus sarginis šuo, kuris pasižymi ištverme ir noru dirbti. Bulgarijos aviganiams būdingas nepriklausomas charakteris, tačiau tuomet, jei šeimininkas bus pakankamai atkaklus, ir šunį tinkamai motyvuos, Bulgarijos aviganis gali tapti puikiai išauklėtu ir paklusniu šunimi. Bulgarijos aviganiai pasižymi stabiliu charakteriu, jiems nėra būdinga agresija, tačiau tam tikrose situacijose šios veislės šunys labai nuožmiai gina savo šeimininką ar jam priklausantį turtą.
Veislės istorija
Bulgarijos aviganiai yra kilę iš Centrinėje Azijoje, Afganistane ir Irane gyvenusių šunų. Ši šunų veislė priklauso molosų tipo šunims, kurie yra išveisti saugoti gyvulių bandas ir šeimininkui priklausantį turtą. Anksčiau bulgarų aviganiai buvo vadinami karakačanais – šie šunys yra minimi klasikinėje bulgarų literatūroje (apie šiuos šunis rašė Yordan Yovkov, Georgi Raitchev ir Yordan Radichkov). Spėjama, kad ši šunų veislė galėjo gyvuoti dar trečiame amžiuje prieš mūsų erą, tačiau tuometiniai veislės atstovai gerokai skyrėsi nuo dabartinių Bulgarijos aviganių. 1940 metais šios veislės atstovų skaičius buvo gerokai sumažėjęs, todėl buvo imtasi veislės atgaivinimo. Tuo laikotarpiu veislė dar nebuvo iki galo apibrėžta – pirmasis Bulgarijos aviganių veislės standartas buvo pasiūlytas tik 1970 metais. Praėjus porai dešimtmečių veislės standartas buvo atnaujintas, o pripažinimo sulaukė dar vėliau – tik 2005 metais. Nuo 2004-ųjų Bulgarijos aviganiai buvo importuojami į JAV, kur jie sėkmingai veisiami iki šių dienų. Lietuvoje ši šunų veislė nėra populiari – retas kuris apie ją apskritai yra girdėjęs.
Bulgarijos aviganis: išvaizda
Bulgarijos aviganis yra didelis šuo: patinų aukštis ties ketera siekia 65-75 cm, patelių – 60-72 cm. Įprastai patinai yra ne tik didesnio ūgio, bet taip pat ir stambesni – jų svoris siekia 45-57 kg, o kalyčių – 40-52 kg. Kūnas raumeningas, krūtinė gili ir plati, pilvas įtrauktas. Galva masyvi, akys, lyginant su galvos dydžiu, atrodo mažos, rudos spalvos. Ausys nedidelės, laikomos nuleistos. Uodega apaugusi tankiu kailiu, gana ilga, laikoma užsukta virš nugaros. Viršutinis kailio sluoksnis storas ir tankus, gali būti iki maždaug 12 cm ilgio. Pavilnė tanki ir minkšta, apsauganti net nuo labai žvarbių orų. Leistinos kailio spalvos: balta su ruda, juoda su ruda, taip pat galimas trispalviškumas. Pageidautina, kad kailį puošiančios dėmės būtų didelės.
Bulgarijos aviganis: charakteris
Bulgarijos aviganis yra energingas darbinis šuo, kuris geriausiai jaučiasi tada, kai gali vykdyti jam patikėtus darbus. Šios veislės šunims yra būdinga žaibiška reakcija – nors iš pirmo žvilgsnio šie šunys gali atrodyti gana nerangūs ir lėti, tačiau taip tikrai nėra. Bulgarijos aviganiai turi puikiai išvystytas jusles, todėl jie reaguoja į įsibrovėlius. Šiandien šios veislės šunys neretai yra naudojami namų apsaugai, nes Bulgarijos aviganiai turi labai gerą sargumo instinktą. Su kitais šunimis Bulgarijos aviganiai sutaria ne visada, todėl ankstyvame šuns amžiuje labai svarbu pasirūpinti tinkama augintinio socializacija. Su mažais vaikais Bulgarijos aviganiai sutaria tuomet, jei su jais auga nuo mažumės – vaikus šios veislės šunys myli ir gerbia kaip ir kitus šeimos narius. Su namuose esančiais augintiniais Bulgarijos aviganiai sutaria tada, jei su jais auga nuo mažumės, tačiau nerekomenduojama tuose pačiuose namuose auginti graužikus ar kitus smulkius gyvūnus. Šios veislės šunys labai prisiriša prie savo šeimos narių, jų rodomas dėmesys šiems šunims yra itin svarbus. Į nepažįstamuosius Bulgarijos aviganiai žvelgia gana įtariai, tačiau tuomet, jei pamato, kad šeimininkas į namus įleidžia svečius, šuo tampa ramus. Labai svarbu ankstyvame šuns amžiuje pasirūpinti augintinio dresūros pagrindais – nors šios veislės šunys yra gana užsispyrę, tačiau tinkamai motyvuojami tampa paklusniais augintiniais. Nors Bulgarijos aviganiai gali būti laikomi ir bute, ir nuosavame name, tačiau svarbu įvertinti tai, kad šie šunys loja ganėtinai garsiai.
Bulgarijos aviganis: priežiūra
Bulgarijos aviganiai gyvena maždaug 12-14 metų. Šios veislės atstovai pasižymi puikia sveikata, nėra nustatyta jokių genetiškai paveldimų ligų. Kadangi Bulgarijos aviganiai yra dideli šunys, kasdien duodamo pašaro kiekį rekomenduojama dalinti į dvi dalis, o po valgio riboti fizinį šuns aktyvumą (tai gali padėti išvengti galimo skrandžio apsisukimo). Svarbu pasirūpinti, kad duodamas pašaras būtų visavertis, o jo kiekį būtina normuoti. Šuns nutukimas gali lemti įvairias kitas sveikatos problemas, tad to geriausia vengti. Bulgarijos aviganiams yra reikalingi gana ilgi pasivaikščiojimai, tad toks šuo tikrai netinka nuolat užsiėmusiems žmonėms. Kailio priežiūrai taip pat reikės skirti pakankamai dėmesio – gana ilgą ir tankų Bulgarijos aviganio kailį rekomenduojama šukuoti bent kelis kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu tą geriausia atlikti kasdien. Šios veislės šunys yra labai ištvermingi ir puikiai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Bulgarijos aviganiai gali gyventi ne tik namuose, bet taip pat ir lauke – tereikia pasirūpinti, kad šuo gautų pakankamai dėmesio ir būtų reguliariai vedžiojamas.
PatarimuPasaulis.lt
