Bukovinos aviganis – tai milžiniškas šuo, kuris labai prisiriša prie savo šeimos narių, ir visada yra pasiryžęs juos ginti. Šios veislės šunys yra stabilaus charakterio, pasižymintys geležine kantrybe, todėl yra tinkami ir šeimoms su mažais vaikais. Bukovinos aviganiai yra labai sargūs, todėl tinkamai apmokyti gali saugoti namus. Šių šunų lojimas yra labai garsus, todėl gali išgąsdinti net ir drąsiausius įsibrovėlius. Bukovinos aviganiai geriausiai jaučiasi gyvendami gana didelėje teritorijoje, tokie šunys tikrai nebus geriausiu pasirinkimu ankštame bute gyvenantiems šunų mylėtojams. Be to, reikėtų įvertinti ir tai, kad išgirdęs įtartinus garsus Bukovinos aviganis ima loti, todėl kaimynai gali imti skųstis triukšmu.

Veislės istorija

Bukovinos aviganiai – tai natūraliai susiformavusios veislės atstovai, kurie kilo iš Karpatų kalnų teritorijos. Daugiausia šių šunų gyveno Bukovinoje (Šiaurės Rytų Karpatų regione, dabartinėje Rumunijos ir Ukrainos teritorijoje), todėl veislė buvo pavadinta būtent šiuo vardu. Šios veislės šunys jau prieš daugybę metų buvo naudojami gyvulių bandų ir asmeninio turto apsaugai, o šiandien Bukovinos aviganiai vis dar yra išlaikę savo darbines savybes. Spėjama, kad veislė gyvuoja jau maždaug du tūkstančius metų, tačiau šiais šunimis buvo susidomėta ganėtinai vėlai. XVIII amžiuje vengrų mokslininkas kelionės į Rumuniją metu atrado šią veislę, ir ja labai susidomėjo, tad po kurio laiko buvo pradėtas selekcinis šių šunų veisimas. Pirmasis veislės standartas buvo sudarytas 1982 metais, o 2001-aisiais Rumunijos kinologų klubas jį atnaujino. Praėjus vieneriems metams veislės standartą patvirtino FCI.

Bukovinos aviganis: išvaizda

Bukovinos aviganis yra maždaug 68-78 cm ūgio, o svoris gali siekti 32-41 kg. Patinai įprastai yra aukštesni ir stambesni už pateles. Bukovinos aviganio kūnas masyvus, galva plati, didelė. Nosis juoda, plati. Lūpos storos, dengiančios dantis, gerai pigmentuotos. Dantys labai tvirti, sąkandis žirkliškas. Akys, lyginant su galvos dydžiu, yra mažos, migdolų formos, rudos spalvos. Ausys išaugusios aukštai, „V“ formos, suapvalintais galais, laikomos arti skruostų. Kaklas vidutinio ilgio, tvirtas, be odos raukšlių. Galvą ir priekinę kojų dalį dengia trumpi ir gana švelnūs plaukai, kaklo srityse esantis kailis formuoja apykaklę, o uodegos plaukai taip pat yra ilgesni. Pagrindinė kailio spalva – balta, kailį puošia juodos, pilkos arba raudonos dėmės, kurios turi būti pakankamai didelės. Kojų srityje kailis gali būti „taškuotas“.