Bukovinos aviganis – tai milžiniškas šuo, kuris labai prisiriša prie savo šeimos narių, ir visada yra pasiryžęs juos ginti. Šios veislės šunys yra stabilaus charakterio, pasižymintys geležine kantrybe, todėl yra tinkami ir šeimoms su mažais vaikais. Bukovinos aviganiai yra labai sargūs, todėl tinkamai apmokyti gali saugoti namus. Šių šunų lojimas yra labai garsus, todėl gali išgąsdinti net ir drąsiausius įsibrovėlius. Bukovinos aviganiai geriausiai jaučiasi gyvendami gana didelėje teritorijoje, tokie šunys tikrai nebus geriausiu pasirinkimu ankštame bute gyvenantiems šunų mylėtojams. Be to, reikėtų įvertinti ir tai, kad išgirdęs įtartinus garsus Bukovinos aviganis ima loti, todėl kaimynai gali imti skųstis triukšmu.

Veislės istorija

Bukovinos aviganiai – tai natūraliai susiformavusios veislės atstovai, kurie kilo iš Karpatų kalnų teritorijos. Daugiausia šių šunų gyveno Bukovinoje (Šiaurės Rytų Karpatų regione, dabartinėje Rumunijos ir Ukrainos teritorijoje), todėl veislė buvo pavadinta būtent šiuo vardu. Šios veislės šunys jau prieš daugybę metų buvo naudojami gyvulių bandų ir asmeninio turto apsaugai, o šiandien Bukovinos aviganiai vis dar yra išlaikę savo darbines savybes. Spėjama, kad veislė gyvuoja jau maždaug du tūkstančius metų, tačiau šiais šunimis buvo susidomėta ganėtinai vėlai. XVIII amžiuje vengrų mokslininkas kelionės į Rumuniją metu atrado šią veislę, ir ja labai susidomėjo, tad po kurio laiko buvo pradėtas selekcinis šių šunų veisimas. Pirmasis veislės standartas buvo sudarytas 1982 metais, o 2001-aisiais Rumunijos kinologų klubas jį atnaujino. Praėjus vieneriems metams veislės standartą patvirtino FCI.

Taip pat skaitykite:

6403

Jugoslavų aviganis (Sarplaninac)

2491

Estrelos aviganis (Estrela Mountain Dog)

Bukovinos aviganis: išvaizda

Bukovinos aviganis yra maždaug 68-78 cm ūgio, o svoris gali siekti 32-41 kg. Patinai įprastai yra aukštesni ir stambesni už pateles. Bukovinos aviganio kūnas masyvus, galva plati, didelė. Nosis juoda, plati. Lūpos storos, dengiančios dantis, gerai pigmentuotos. Dantys labai tvirti, sąkandis žirkliškas. Akys, lyginant su galvos dydžiu, yra mažos, migdolų formos, rudos spalvos. Ausys išaugusios aukštai, „V“ formos, suapvalintais galais, laikomos arti skruostų. Kaklas vidutinio ilgio, tvirtas, be odos raukšlių. Galvą ir priekinę kojų dalį dengia trumpi ir gana švelnūs plaukai, kaklo srityse esantis kailis formuoja apykaklę, o uodegos plaukai taip pat yra ilgesni. Pagrindinė kailio spalva – balta, kailį puošia juodos, pilkos arba raudonos dėmės, kurios turi būti pakankamai didelės. Kojų srityje kailis gali būti „taškuotas“.

Bukovinos aviganis: charakteris

Bukovinos aviganis yra labai draugiškas savo šeimos nariams, tačiau nepažįstamieji jam nekelia jokio pasitikėjimo. Labai svarbu tai, kad šeimininkai pakankamai dėmesio skirtų tokio šuns socializacijai, nes tai padės užkirsti kelią netinkamam augintinio reagavimui į svečius, lauke sutiktus šunis, ir t.t. Jei Bukovinos aviganis nuo mažumės bus auginamas su kitais gyvūnais, su jais puikiai sutars, tačiau nerekomenduojama tuose pačiuose namuose auginti smulkių gyvūnų, kuriuos toks milžiniškas šuo gali sužeisti tiesiog žaisdamas. Šios veislės augintiniai puikiai prisitaiko prie aplinkos, tačiau jie norėtų, kad teritorija būtų pakankamai didelė. Bukovinos aviganiai gali būti auginami ir namuose, ir lauke, – storas šuns kailis neleidžia sušalti net ir esant žvarbiems orams. Šios veislės šunys yra protingi ir greitai besimokantys, tačiau gana dažnai būna kiek užsispyrę. Tokio šuns šeimininkas turi būti labai kantrus ir nuoseklus, o mokymosi sesijos turėtų būti trumpos ir motyvuojančios. Bukovinos aviganiui kasdien reikalingi pakankamai ilgi pasivaikščiojimai: jei šuo nepakankamai judės, jis gali būti neramus ar net irzlus.

Taip pat skaitykite:

65498

Populiariausios šunų veislės: TOP 10

1584

Kastro Laboreiro aviganis (Cao de Castro Laboreiro)

Bukovinos aviganis: priežiūra

Bukovinos aviganiai yra stiprios sveikatos šunys, kurie įprastai sulaukia maždaug 10-15 metų. Nors šios veislės atstovai neserga specifinėmis genetinėmis ligomis, tačiau Bukovinos aviganiams, kaip ir kitiems milžiniškų šunų veislių atstovams, gali pasireikšti klubo sąnario displazija. Renkantis šunų veislyną rekomenduojama pasidomėti, ar šuniukų tėvams buvo atlikti klubo sąnario displazijos tyrimai, nes tai gali padėti išvengti šių genetinių susirgimų. Svarbu pakankamai daug dėmesio skirti šių šunų mitybai: nors tai yra didelis šuo, tačiau tai nereiškia, kad jį galima šerti maisto likučiais. Augintinio mityba turi būti subalansuota, šuo turėtų gauti visų reikalingų maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų. Po valgio patartina riboti šuns fizinį krūvį, nes pernelyg didelis aktyvumas gali lemti skrandžio apsisukimą (tokiu atveju augintinį išgelbėtų tik skubi operacija). Duodamo maisto kiekį rekomenduojama normuoti, o šerti Bukovinos aviganį patartina lygiomis dalimis du kartus per dieną (tą darykite po pasivaikščiojimo lauke). Šios veislės šunys bręsta gana lėtai, todėl pirmaisiais gyvenimo metais reikėtų vengti šokinėjimo per barjerus, lipimo laiptais ir kitos veiklos, kuri gali pakenkti kaulams ir sąnariams. Bukovinos aviganių kailio priežiūrai reikės skirti gana nemažai laiko – kailį patartina šukuoti kelis kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu tą geriausia atlikti kasdien. Maudyti Bukovinos aviganį vertėtų tik tada, kai tai yra būtina – tankus kailis labai ilgai džiūva, todėl jį geriausia džiovinti specialiu džiovintuvu.

PatarimuPasaulis.lt