Danų-švedų fermerių šuo yra labai budrus, aktyvus ir protingas. Šios veislės šunys puikiai sutaria ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, noriai bendrauja su kitais šunimis, nesivelia į peštynes. Danų-švedų fermerių šunys turi medžioklės instinktą, tad nerekomenduojama šiuos šunis laikyti tuose namuose, kuriuose auginami paukščiai ar graužikai. Šios veislės atstovai reikalauja pakankamai didelio fizinio krūvio, nes priešingu atveju gali patys sau susigalvoti veiklos, o tai šeimininkams tikrai nepatiks. Danų-švedų fermerių šuo yra linkę rausti duobes, kovoti su šiuo įpročiu yra gana sudėtinga, tad geriausia šiai veiklai tiesiog paskirti žemės lopinėlį nuosavame kieme.

Veislės istorija

Danų-švedų fermerių šuo – tai praėjusio tūkstantmečio pradžioje susiformavusios veislės atstovas. Buvo rasta įrodymų, kad vienuolikto amžiaus pradžioje šie šunys gyveno Šiaurės Prancūzijoje, tačiau kaip ir kada ši veislė susiformavo, iki šiol nėra žinoma. Danų-švedų fermerių šunys morfologiškai yra labai panašūs į Džeko Raselo terjerus ir foksterjerus, tačiau šios dvi šunų veislės yra kur kas geriau žinomos už danų-švedų fermerių šunis. Pastarieji daugybę šimtmečių talkininkavo ūkininkams saugodami jų teritoriją ir gaudydami graužikus, tačiau dvidešimtajame amžiuje danų-švedijos fermerių šunys buvo beveik išnykę. Vis dėlto, veislės atgaivinimo imtasi ganėtinai vėlai. 1980 metais Danijos kinologų klubas ėmėsi rinkti duomenis apie likusius šios veislės atstovus (tuo laikotarpiu dabartinės veislės atstovai buvo vadinami danų pinčeriais).  1987-aisiais Švedija ir Danija susitarė dėl danų-švedų fermerių šunų veislės pavadinimo, nes iki tol kildavo nesutarimų, kuriai šaliai priklauso ši šunų veislė.  Pirmieji danų-švedų fermerių šunys Ameriką pasiekė 1998 metais. 2007 metais Tarptautinė kinologų federacija sąlyginai (laikinai) pripažino šią šunų veislę, o praėjus dvejiems metams FCI paskelbė oficialų veislės standartą, tačiau iki šiol veislė vis dar siekia oficialaus pripažinimo.

Danų-švedų fermerių šuo: išvaizda

Danų-švedų fermerių šuo yra nedidelis: patinų aukštis ties ketera siekia 32-39 cm, patelių – 30-37 cm.  Šių šunų svoris dažniausiai siekia – 11-14 kg. Danų-švedų fermerių šuns kūnas yra stačiakampio formos, juosmuo šiek tiek išlenktas, o strėnos – užapvalintos. Kaklas trumpas, tvirtas, kojos vidutinio ilgio. Galva, lyginant su kūnu, yra gana maža, trikampio formos. Ausys vidutinio dydžio, užlenktos. Akys turėtų būti tamsios, pageidautina – tamsiai rudos spalvos. Uodega ilga, laikoma ne per aukštai. Kailis trumpas, tiesus, šiurkštus. Dominuojanti kailio spalva visada yra balta, kailį puošia įvairių dydžių ir spalvų dėmės (juodos, rusvos, gelsvai rudos, rudos).

Danų-švedų fermerių šuo: charakteris

Danų-švedų fermerių šuo yra draugiškas ir prieraišus augintinis, kurs nori dalyvauti visoje šeimos narių veikloje. Šios veislės atstovai niekada neatsisako žaidimų, kurių metu labai džiaugiasi vaikų kompanija. Anksčiau danų-švedų fermerių šunys dirbdavo ūkiuose (medžiodavo žiurkes ar įspėdavo apie įsibrovėlius), o šiandien jie yra puikūs kompanionai, kurie gali būti auginami ir nuosavuose namuose, ir gana ankštuose butuose. Svarbiausia yra tai, kad šeimininkas turėtų pakankamai laiko, kurį galėtų skirti savo augintiniui: danų-švedų fermerių šuo tikrai džiaugsis ilgais pasivaikščiojimais, bėgimu, žaidimais ar tam tikrais šunų sporto užsiėmimais. Šios veislės atstovai yra labai vikrūs, tad jiems puikiai sekasi „Agility“ rungtys. Kol augintinis neturės pakankamai stiprių dresūros pagrindų, nevedžiokite šuns be pavadėlio – jei danų-švedų fermerių šuo pamatys paukštį, voverę ar kitą jį sudominusį gyvūną, šuns paprasčiausiai neprisišauksite. Socializacija ir dresūros pagrindais rekomenduojama pasirūpinti dar ankstyvame šuns amžiuje. Danų-švedų fermerių šunys mokosi labai greitai, tad tuomet, jei bus taikomi tinkami dresūros metodai, labai greitai galėsite pasiekti puikių rezultatų.

Danų-švedų fermerių šuo: priežiūra

Danų-švedų fermerių šuo dažniausiai sulaukia 10-15 metų amžiaus, ir viso gyvenimo laikotarpiu išlieka žvalūs ir energingi. Nors dėl mažo veislės populiarumo šie šunys pasižymi stipria sveikata, tačiau kartais pasitaiko ir tam tikrų paveldimų sveikatos problemų. Viena jų – tai klubo sąnario displazija, todėl renkantis veislyną būtina pasidomėti šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais (tai jums padės išsirinkti tikrai sveiką augintinį). Kaip ir kitų nedidelių veislių atstovams, danų-švedų fermerių šunys gali kentėti nuo dantų ir dantenų problemų, tad burnos higienai vertėtų skirti ypatingą dėmesį. Nepamirškite šuniui reguliariai duoti kramtalų, taip pat rekomenduojama reguliariai valyti dantis šunims skirta pasta ir dantų šepetėliu. Maistui danų-švedų fermerių šunys paprastai nėra labai išrankūs, tačiau būtina pasirūpinti, kad augintinio mityba būtų visavertė, ir su maistu jūsų augintinis gautų visų reikalingų maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų. Apetitu danų-švedų fermerių šuo dažniausiai nesiskundžia, tad pašaro kiekį rekomenduojama griežtai normuoti, ir taip pat svarbu pasirūpinti, kad šuns fizinis krūvis būtų pakankamas. Kailio priežiūra tikrai nepareikalaus ypatingų pastangų – dažniausiai visiškai pakanka kailį pašukuoti kartą ar du kartus per savaitę. Šios veislės atstovai šeriasi gana negausiai, tad galima nesibaiminti, kad namuose bus gausybė šuns plaukų. Rekomenduojama nepersistengti šiuos šunis maudant – įprastai visiškai pakanka tą atlikti porą kartų per metus.

Privalumai

• Draugiškas su vaikais;
• Geras sarginis šuo;
• Lengvai prisitaiko prie šalto klimato;
• Nereikalauja daug priežiūros.

Trūkumai

• Reikalingas didelis fizinis aktyvumas.

PatarimuPasaulis.lt