Dendžio Dinmonto terjeras (Dandie Dinmont Terrier)

Dendžio Dinmonto terjeras – tai vienintelė šunų veislė, kuri pavadinta išgalvoto personažo vardu. Dendis Dinmontas buvo ūkininkas, kuris turėjo daugybę tokių šunų (apie tai buvo pasakojama Valterio Skoto romane „Gajus Maneringas“). Šios veislės atstovai yra labai darbštūs ir greitai besimokantys, jiems būdingas ryžtingumas ir atsidavimas savo šeimininkams.

Dendžio Dinmonto terjeras: veislės istorija

Dendžio Dinmonto terjeras – gana seniai susiformavusios veislės atstovas. Yra žinoma, kad maždaug 1600 metais šie šunys jau buvo naudojami barsukų ir ūdrų medžioklėje. Veislė susiformavo Anglijos ir Škotijos pasienyje, kur buvo  sulaukę gana didelio susidomėjimo, tačiau iki pat 1815 metų nebuvo žinomi už šių šalių ribų. Dabartinis veislės pavadinimas buvo suteiktas tik po pasirodžiusio Valterio Skoto romano – iki tol šie šunys buvo vadinami kitais vardais. Pirmasis Dendžio Dinmonto terjerų veislės mylėtojų klubas buvo įkurtas 1875 metais, o praėjus šešeriems metams šie šunys pirmą kartą pasirodė parodoje. Amerikos kinologų klubas (AKC) pirmuosius šios veislės atstovus įregistravo 1888 metais. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikina daugybė šunų, tarp jų – ir Dendžio Dinmonto terjerų. Po karo buvo siekiama šią veislę atkurti, nes jos atstovų buvo likę labai nedaug. 2006 metais veislė buvo įvardinta kaip viena rečiausių.

Dendžio Dinmonto terjeras: išvaizda

Dendžio Dinmonto terjeras yra nedidelis šuo, kurio aukštis ties ketera siekia 20-28 cm. Šios veislės šunų svoris paprastai siekia 8-11 kg (patelės yra žemesnės ir smulkesnės). Kūno ilgis yra didesnis už šuns aukštį, galva didelė, tačiau proporcinga kūnui. Kakta iškili, kaklas labai raumeningas, stiprus. Akys didelės, tamsiai rudos, labai išraiškingos. Ausys nukarusios, išaugusios beveik galvos pabaigoje, toli viena nuo kitos. Priekinės kojos trumpos, laikomos plačiai. Užpakalinės kojos šiek tiek ilgesnės už priekines, tačiau jų letenos smulkesnės nei priekinių kojų. Uodega trumpa, ties pagrindu stora, į galą siaurėjanti. Kai šio geros nuotaikos, uodega laikoma virš galvos lygio. Dendžio Dinmonto terjerų kailis yra dvigubas: viršutinis sluoksnis gana šiurkštus, pavilnė labai minkšta. Liemenį, kojas ir uodegą dengiantys plaukai prigludę, šiek tiek išsidraikę. Galvą dengiantys plaukai yra šilkinės tekstūros, uodegos viršutinės dalies plaukai šiurkštesni, o apatinės – švelnesni. Dendžio Dinmonto terjeras gali būti pipirų arba garstyčių spalvos (tai – Valterio Skoto sugalvoti pavadinimai).

Dendžio Dinmonto terjeras: charakteris

Dendžio Dinmonto terjeras prisiriša prie visų šeimos narių, tačiau paprastai išsirenka vieną šeimininką, kuriam besąlygiškai paklūsta. Šios veislės atstovai noriai bendrauja su vaikais, su kuriais elgiasi labai švelniai, juos saugo. Jei Dendžio Dinmonto terjeras namuose atsiras vėliau nei kiti jūsų laikomi augintiniai, šuo su jais tikrai sutars, tačiau su vėliau namuose atsiradusiais šunimis Dendžio Dinmonto terjeras pešis. Nors šios veislės atstovai yra nedideli, tačiau tokie nesijaučia, ir su jiems nepatikusiais šunimis yra linkę išsiaiškinti, kuris iš jų stipresnis. Su svetimais žmonėmis Dendžio Dinmonto terjeras yra labai atsargus, ne visada noriai bendrauja. Nuo pat ankstyvos augintinio vaikystės labai svarbu pasirūpinti socializacija bei dresūros pagrindais, nes tai ateityje padės išvengti elgesio problemų. Šie šunys yra labai judrūs, jiems reikalinga nuolatinė aktyvi veikla. Dendžio Dinmonto terjerai mokosi gana greitai, tačiau tik tuomet, kada yra tinkamai motyvuojami. Šios veislės atstovai gali būti auginami ir bute, ir nuosavame name – svarbiausia yra tai, kad gautų pakankamai šeimininko dėmesio, ir būtų reguliariai vedžiojami. Dendžio Dinmonto terjerai jokiu būdu negali būti auginami voljeruose, ar (dar blogiau) pririšti prie būdos. Nereikėtų pamiršti, kad šios veislės atstovai yra urviniai šunys, todėl jiems būdinga kasti žemę arba... kilimą. Jei augintinis turės galimybę išeiti į nuosavą kiemą, geriausia jam paskirti žemės lopinėlį, kurį jis galėtų nevaržomai kasti.

Dendžio Dinmonto terjeras: priežiūra

Dendžio Dinmonto terjerai gyvena maždaug 11-13 metų. Tai yra gana sveika šunų veislė, tačiau kartais iš tėvų paveldimos akių ligos. Renkantis veisėjus labai svarbu pasidomėti šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais ir jų rezultatais, nes tai gali padėti išsirinkti sveiką augintinį. Jei Dendžio Dinmonto terjeras yra tinkamai prižiūrimas, tokiu atveju veterinarijos klinikoje tenka apsilankyti tik dėl kasmetinių skiepų ar kitų profilaktinių priemonių. Dendžio Dinmonto terjerai maistui nėra labai išrankūs, tačiau svarbu užtikrinti, kad mityba būtų visavertė. Duodamo pašaro kiekį rekomenduojama normuoti, nes šios veislės atstovai yra linkę tukti. Kailio priežiūrai reikėtų skirti pakankamai dėmesio – šukuoti Dendžio Dinmonto terjerą rekomenduojama bent du kartus per savaitę, taip pat reikia reguliariai formuoti kailį (kas 3-4 mėnesius tą geriausia atlikti profesionalioje šunų kirpykloje). Šios veislės atstovai labai mėgsta leisti laiką lauke, ypatingai tada, jei čia jų laukia aktyvūs užsiėmimai. Vis dėlto, jei augintinį išleisite lakstyti į nuosavą kiemą, nakčiai šunį įsileiskite į namus, ir taip pat pasirūpinkite reguliariais pasivaikščiojimais, kurių metu Dendžio Dinmonto terjeras galėtų pažinti teritoriją už kiemo ribų.