Italų brakas – tai medžioklinis šuo, kuris jau nuo seno naudojamas grobio nurodymui bei atnešimui. Šios veislės atstovai yra puikūs medžiotojų talkininkai, šunų sporto varžybų dalyviai bei, žinoma, kompanionai. Italų brakas yra protingas ir ištikimas šuo, labai prisirišantis prie savo šeimos ir norintis jam įtikti. Tai yra labai draugiški šunys, tačiau nereikėtų pamiršti, kad jų medžioklės instinktas yra labai stiprus!

Veislės istorija

Italų brakas – labai sena šunų veislė, kurios pirmieji atstovai buvo pastebėti dar VI amžiuje prieš mūsų erą (labai panašūs šunys buvo vaizduojami to meto paveiksluose). Spėjama, kad ši veislė galėjo atsirasti sukryžminus mastifų tipo šunis su Egipto kurtais. XIV amžiuje šiuos šunis labai pamėgo aristokratai, italų brakai gana dažnai buvo vaizduojami italų freskose. Nors veislė gyvavo jau daug seniau, tačiau medžioklei italų brakai buvo pritaikyti tik XVIII amžiaus pradžioje. Medžioklėje su šaunamaisiais ginklais šie šunys įvarydavo grobį į medžiotojų paruoštus tinklus. 1900 metais veislei buvo iškilusi reali grėsmė išnykti, tačiau italų brakų mylėtojai pasistengė, kad veislė būtų išsaugota (daugiausia prie to prisidėjo veisėjas Ferdinandas Delor de Ferrabouc). Pirmieji šios veislės atstovai į Jungtinę Karalystę atvyko devintojo dešimtmečio pabaigoje, ir iki šių dienų čia esančių italų brakų yra labai nedaug.

Italų brakas: išvaizda

Italų brakams būdingas tvirtas ir harmoningas sudėjimas, šios veislės atstovai atrodo labai galingi, bet kartu ir elegantiški. Patinų aukštis ties ketera gali svyruoti nuo 58 iki 67 cm, patelių – nuo 55 iki 62 cm. Paprastai šie šunys sveria nuo 25 iki 40 kilogramų (patelės yra ne tik žemesnės, bet ir smulkesnės). Labai svarbios italų brakų kūno proporcijos – aukštis ties ketera turi būti lygus kūno ilgiui (pastarojo ilgis gali būti nežymiai didesnis). Šios veislės šunų galva gana liesa, siaurėjanti, snukis sudaro maždaug pusę galvos ilgio. Nosies tiltas gali būti tiesus arba šiek tiek išgaubtas, nosis plati, atviromis šnervėmis. Lūpos plonos, padribusios, nosies galiuko spalva artima kailio spalvai. Dantys dideli ir stiprūs, sąkandis gali būti replinis arba žirkliškas. Akys gana didelės, ovalios, spalva gali varijuoti nuo irisinės iki rudos. Ausys ilgos, nukarusios. Kaklas vidutinio ilgio, stiprus. Kojos gana ilgos, tvirtos ir raumeningos. Uodega ties pagrindu plati, į galą siaurėjanti (Europos Sąjungos šalyse nėra trumpinama). Kailis trumpas, tankus ir blizgus. Galvos, ausų ir priekinių kojų srityse kailis dar trumpesnis nei kitose kūno vietose. Leistinos kailio spalvos: balta, balta su rudomis dėmėmis, balta su blankiai oranžinėmis dėmėmis.

Italų brakas: charakteris

Italų brakai puikiai sutaria su visais šeimos nariais, noriai žaidžia su vaikais. Taip pat šios veislės atstovai puikiai sutaria su šunimis, tačiau kitus augintinius gali laikyti savo grobiu (jei italų brakas nuo mažumės augs su kate, tikėtina, kad jos nevaikys). Šie šunys puikiai prisitaiko gyvendami ir nuosavame name, ir bute, tačiau visada svarbu pasirūpinti, kad augintinis pakankamai išsilakstytų lauke. Į svetimus žmones šios veislės šunys dažniausiai reaguoja ramiai, jiems nėra būdingas besaikis lojimas. Italų brakų fizinis aktyvumas yra tikrai nemažas, tad tuomet, jei šuo negauna pakankamo fizinio krūvio, namuose jis gali užsiimti destruktyvia veikla. Šios veislės šunys labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, noriai bėgioja kartu su šeimininku, mielai žaidžia įvairius aktyvius žaidimus. Italų brakai yra lengvai dresuojami šunys, tačiau dresūra reikėtų pasirūpinti dar nuo mažumės. Šios veislės šunys nėra tinkami pradedantiesiems šunų augintojams, nes italų brakams reikalingas didelis fizinis krūvis bei gana dažni dresūros užsiėmimai.

Italų brakas: priežiūra

Italų brakas yra gana sveika šunų veislė, tačiau kartais pasitaiko klubų arba alkūnės displazijos atvejų. Veisiamiems šunims turi būti atliekami šie sveikatos tyrimai, nes tai padės išvengti galimų paveldimų ligų. Rinkdamiesi veislyną neskubėkite apsispręsti, ir būtinai pasidomėkite ne tik šuniukų tėvų sveikatos istorija, bet taip pat ir ankstesnėse vadose buvusiomis sveikatos problemomis. Atsakingas veisėjas tikrai suteiks jus dominančią informaciją, tad galėsite paprasčiau apsispręsti. Didelį dėmesį reikėtų skirti italų brako mitybai – duodamas pašaras turi būti visavertis ir užtikrinantis visų būtinų maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų kiekį. Pašarą būtina normuoti, geriausia augintinį šerti bent du kartus per dieną (jei vienu metu bus suėdamas labai didelis pašaro kiekis, iškils grėsmė skrandžio apsivertimui). Po valgio svarbu riboti augintinio fizinį krūvį, šerti geriausia grįžus iš lauko, bet ne atvirkščiai. Svarbu žinoti, kad šie šunys bręsta gana lėtai – italų brakai visiškai subręsta tik sulaukę 3 metų amžiaus (iki to laiko fizinis krūvis turi būti ribojamas, nes augimo metu kaulai ir sąnariai dar tik formuojasi). Italų brako kailis nereikalauja ypatingos priežiūros – pakanka pašukuoti gumine pirštine kartą ar du kartus per savaitę. Maudyti paprastai pakanka vos kelis kartus per metus.

Privalumai

• Draugiškas su vaikais;
• Draugiškas su kitais šunimis;
• Lengvai prisitaiko ir prie šalto ir prie karšto klimato;
• Nereikalauja daug priežiūros.

Trūkumai

• Reikalingas didelis fizinis aktyvumas;
• Netinkamas pradedantiems augintojams.