Jugoslavų aviganis yra didelis, nepriklausomo charakterio šuo, kuris nėra tinkamas augintinis nepatyrusiems šunų mylėtojams. Nors šios veislės atstovai yra protingi ir gana greitai besimokantys, tačiau gana dažnai būna kiek užsispyrę, jiems reikalinga tinkama motyvacija. Nuo seno jugoslavų aviganiai naudojami saugoti avių bandas, nes šie šunys pasižymi puikiomis sarginėmis savybėmis. Taip pat šios veislės atstovai gali tapti puikiais namų sargais, tačiau tokį šunį patartina auginti ne bute, bet nuosavame name.

Veislės istorija

Jugoslavų aviganis – tai labai sena šunų veislė. Spėjama, kad tai yra viena seniausių molosinio tipo šunų veislė, gyvuojanti jau kelis tūkstančius metų. Jugoslavų aviganių protėviai gyveno Balkanuose, o vėliau paplito visame pasaulyje, bei padėjo pagrindą daugybei šiuolaikinių mastifų ir aviganių veislių. Oficialaus pripažinimo veislė sulaukė 1939 metais, tačiau tuomet šie šunys buvo vadinami Illyrijos aviganiais. Tokį pat pavadinimą buvo gavę ir Kruševaco aviganiai, tačiau 1954 metais šios dvi veslės buvo atskirtos, ir jugoslavų aviganiai pradėti vadinti dabartiniu veislės vardu. 1957 metais veislę pripažino FCI (Federation Cynologique Internationale ), o 1995 metais – UKC (United Kennel Club). Iki pat 1970 metų šios veislės šunis iš Jugoslavijos buvo draudžiama išvežti, tačiau viskas pasikeitė dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, kuomet jugoslavų aviganiai išpopuliarėjo JAV ir Kanadoje. Šiandien šios veislės šunys neretai pasirenkami didelių teritorijų apsaugai, taip pat jie vis dar talkininkauja saugant gyvulių bandas nuo laukinių žvėrių ir vagių.

Jugoslavų aviganis: išvaizda

Jugoslavų aviganis yra tvirto sudėjimo, didesnis nei vidutinio dydžio šuo. Dėl tankaus kailio jugoslavų aviganis atrodo dar stambesnis nei yra iš tiesų. Šios veislės atstovų kūnas yra ilgesnis už aukštį ties ketera, priekinės kojos turi sudaryti maždaug 55 procentus viso šuns ūgio. Patinų aukštis ties ketera siekia 56-62 cm, kalyčių – 54-60 cm. Patinai yra ne tik aukštesni, bet taip pat ir stambesni – jų svoris gali svyruoti nuo 35 iki 45 kg, kalyčių – 30-40 kg. Jugoslavų aviganių galva didelė, proporcinga kūnui. Ausys vidutinio dydžio, „V“ formos, kabančios. Sąkandis tvirtas, žirkliškas. Akys tamsios, nosis juodos spalvos. Uodega išaugusi aukštai, vidutinio ilgio, apaugusi tankiu kailiu. Kailis dviejų sluoksnų: dengiamieji plaukai maždaug 10 cm ilgio, gana šiurkščios tekstūros, pavilnė tanki ir minkšta. Leistinos kailio spalvos: balta, gelsvai ruda, juoda, pilka.

Jugoslavų aviganis: charakteris

Jugoslavų aviganis yra gana santūraus charakterio šuo, tačiau prireikus jis yra pasirengęs ginti teritoriją ar savo šeimininką. Su savo šeimos nariais (ne tik su suaugusiaisiais, bet taip pat ir su vaikais) jugoslavų aviganis visada yra švelnus, tačiau nepažįstamieji jam nekelia jokio pasitikėjimo. Jei jugoslavų aviganis augs su kitais namuose esančiais gyvūnais, jų neskriaus ir suaugęs. Nuo pat mažumės labai pasirūpinti tokio šuns socializacija: svarbu pasirūpinti, kad augintinis susipažintų su kuo daugiau žmonių ir gyvūnų, nes tai padės užkirsti kelią galimoms elgesio problemoms ateityje. Jei šios veislės šuo nuo mažumės mokysis įvairių paklusnumo komandų, jų nepamirš ir ateityje. Vis dėlto, nors jugoslavų aviganiai yra labai sumanūs ir greitai besimokantys, tačiau tokio šuns šeimininkas turi būti tvirto charakterio ir nekeičiantis savo nuomonės. Geriausia dresūros mokyklą pradėti lankyti kuo anksčiau – tikrai neverta laukt, kol šuniui sueis pusė metų, ir kai kurios elgesio problemos jau bus įsišaknijusios. Svarstantys įsigyti tokį augintinį turėtų gerai pagalvoti, ar šuniui galės skirti pakankamai daug laiko – jugoslavų aviganiui bus reikalingas tikrai nemažas fizinis aktyvumas.

Jugoslavų aviganis: priežiūra

Jugoslavų aviganiai pasižymi gana stipria sveikata ir ištvermingumu, šios veislės atstovai dažniausiai sulaukia 11-13 metų amžiaus. Kartais pasitaiko tam tikrų sveikatos sutrikimų, tokių kaip klubo sąnario displazija ar skrandžio apsisukimas. Renkantis veislyną labai svarbu pasidomėti, kokie sveikatos tyrimai buvo atlikti šuniukų tėvams, nes tai galės padėti išvengti įvairių paveldimų ligų. Skrandžio apsisukimas – tai problema, kuri gresia daugeliui didelių veislių šunų, todėl po valgio būtina riboti šuns fizinį aktyvumą. Apsisukus skrandžiui prireiks skubios veterinaro pagalbos, nes priešingu atveju tai gali baigtis augintinio mirtimi. Duodamo maisto kiekį visada patartina normuoti, nes tai gali padėti išvengti nutukimo. Jugoslavų aviganiai apetitu dažniausiai nesiskundžia, tad svarbu įsitikinti, kad šuns neperšeriate. Jugoslavų aviganiui reikalingi kasdieniai ilgi pasivaikščiojimai, kurie turėtų būti pakankamai ilgi. Jei šuns fizinis krūvis bus nepakankamas, tokiu atveju jis gali tapti neramus, gali imti destruktyviai elgtis. Tankus jugoslavų aviganio kailis pareikalaus gana nemažai priežiūros – jį rekomenduojama šukuoti bent porą kartų per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu tą geriausia atlikti kasdien. Dengiamasis jugoslavų aviganio kailis nekaupia purvo, tad dažnos maudynės tikrai nebus reikalingos. Po pasivaikščiojimų lauke svarbu patikrinti, ar kailyje nėra įsivėlusių šapų, jei reikia, juos pašalinkite. Taip pat pakankamai dėmesio skirkite ausų priežiūrai – reguliariai patikrinkite, ar jose nėra infekcijos.

Privalumai

• Geras sarginis šuo;

Trūkumai

• Sunkiai dresuojamas;
• Netinkamas auginti bute.