Japonų činai – tai dekoratyvinė veislė, kuri dar vadinama japonų spanieliais. Tai – nedideli aristokratiškos išvaizdos šuneliai, pasižymintys prieraišumu. Šios veislės šunys gali būti laikomi ir erdviame name, ir ankštame bute – jie nereikalauja daug vietos, ir lengvai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų. Japonų činas yra draugiškas šuo, kuris puikiai sutaria su įvairaus amžiaus žmonėmis (taip pat ir su vaikais) bei gyvūnais. Japonų činui yra būdingas taikus charakteris, šios veislės šunys praktiškai niekada neloja.

Veislės istorija

Japonų činai yra laikoma viena seniausių šunų veislių. Spėjama, kad šie šunys yra kilę iš šunų, kuriuos Kinijos ir Korėjos vadai padovanojo Japonijos imperatoriui – apie tai liudija daugiau nei tūkstančio metų senumo rašytiniai šaltiniai, kuriuose minimi maži šuneliai plokščiu snukučiu. Visą veislės gyvavimo laikotarpį japonų činai buvo privilegijuoti šunys, kurie lankydavosi ne tik aristokratų namuose, bet taip pat ir šventyklose. Manoma, kad dabartinė japonų činų veislė yra kilusi iš Tibeto spanielių. Į Europą pirmieji japonų činai buvo atgabenti XVII amžiaus pradžioje, kada keletas šių šunų buvo padovanota Bragansos princesei Katerinai. Taip pat porelę šių šunų įsigijo ir karalienė Viktorija. Didžiausio populiarumo šios veislės šunys sulaukė XIX amžiuje. Tuo laikotarpiu Anglijos dvaruose buvo madinga viskas, kas yra rytietiška. Pagyvėjus prekybai tarp Anglijos ir Japonijos, činų į Angliją buvo atvežama tikrai daug. Pirmą kartą parodoje šios veislės šunys sudalyvavo 1862 metais Anglijoje. Nuo 1868 metų japonų činai buvo pripažinti kaip aukštuomenės damų kompanionai, o vėliau paplito kaip kambariniai šuneliai.

Japonų činas: išvaizda

Japonai činus apibūdina taip: „Jų ausys kaip peteliškės, kojos – kaip plėšriųjų paukščių, o uodega panaši į chrizantemos žiedą”. Japonų činas yra nedidelio ūgio šuo: aukštis ties ketera siekia 23-25 cm, o svoris gali svyruoti nuo 2 iki 5 kilogramų. Aukštis ties ketera yra artimas kūno ilgiui – tai suteikia šuniui kvadrato formos išvaizdą. Japonų čino nugara trumpa ir tiesi, juosmuo platus, apvalokas, krūtinė vidutinio pločio, gili. Kaklas gana trumpas, vidutinio storio. Priekinės kojos tiesios, galinės – su saikingai išreikštais kampais. Letenos mažos, ovalo formos. Uodega vidutinio ilgio, apaugusi ilgais plaukais, laikoma pakelta. Galva didelė, plati, apvali. Snukis trumpas, platus, nosies spalva priklauso nuo kailio spalvos. Dantys tvirti, pageidautinas tiesus sąkandis, bet taip pat gali būti žirkliškas arba su perkanda. Akys didelės, nutolusios viena nuo kitos, apvalios, tamsių spalvų. Ausys ilgos, trikampio formos, išaugusios plačiai, nulėpusios. Kailis tiesus, tankus, šilkinės tekstūros. Kailio spalva gali būti balta su juodomis dėmėmis arba balta su rusvomis dėmėmis. Kailio dėmės turi būti simetriškai pasiskirsčiusios, pageidautina balta plati juosta tarp snukio ir viršugalvio.