Briaras – tai vidutinio dydžio šuo, pasižymintis budrumu ir nuovokumu. Kartais šios veislės šunys yra kiek užsispyrę, todėl yra tinkami tik tiems žmonėms, kurie yra tvirto charakterio, ir nusiteikę nuosekliai auklėti savo augintinį. Briarai geriausiai jaučiasi gyvendami namuose, tačiau svarbu tai, kad juose būtų pakankamai erdvės – jei šuo jaus erdvės stygių, gali tapti irzlus. Briarai gali sugyventi su namuose esančiais augintiniais, tačiau kitų šunų dažniausiai nemėgsta. Briarai nepasitiki nepažįstamais žmonėmis, todėl tinkamai išauklėti gali tapti puikiais sargais. 

Veislės istorija

Rašytinuose šaltiniuose briarai pirmą kartą paminėti XII amžiuje, tačiau dabartinę išvaizdą šios veislės atstovai įgavo tik XIX amžiaus pabaigoje. Spėjama, kad veislė susiformavo sukryžminus boseronus ir barbetus, tačiau ši hipotezė nėra šimtu procentų patvirtinta. Veislė buvo itin populiari Bri provincijoje, kurioje šie šunys buvo itin vertinami dėl jų sargumo. Veislei pavadinimas ir buvo suteiktas pagal šią provinciją, kurioje šunys buvo labiausiai paplitę. Pirmasis oficialus veislės standartas buvo užfiksuotas 1897 metais, tačiau šiuolaikinis veislės standartas įsigaliojo gerokai vėliau – tik 2009 metais. Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečių kariai atsivežė briarų į JAV, tačiau čia veislė pripažinimo sulaukė tik po 50 metų. Šiandien briarai yra itin populiarūs Prancūzijoje.

Briaras: išvaizda

Briaras yra vidutinio ūgio šuo – patinų aukštis ties ketera paprastai siekia 62-68 cm, o kalyčių – 56-64 cm. Šios veislės šunų kūnas pailgas – liemens ilgis nuo pečių iki sėdmenų turi viršyti aukštį ties ketera. Nugara tiesi, kryžmuo trumpas ir tvirtas. Priekinės kojos vidutinio ilgio, nuožulnios, užpakalinių kojų šlaunys labai raumeningos. Letenos tvirtos, apvalios. Nagai juodos spalvos (išskyrus melsvų šunų). Uodega vidutinio ilgio, beveik siekianti kulnus. Kaukolė tvirta, žiūrint iš šono, atrodo suapvalinta. Nosies galiukas juodas, išskyrus mėlyno atspalvio šunų, kurių nosis gali būti melsva ar pusiau melsva. Snukio galas kvadratinis, gana platus ir tvirtas. Lūpos suspaustos, žandikauliai tvirti, sąkandis žirkliškas. Akys didelės, ovalo formos, tamsios (melsvų šunų gali būti kiek šviesesnės). Ausys stačios, nedidelės, plokščios, apaugusios ilgais plaukais. Kailis gauruotas, neturi atrodyti pernelyg išpuoselėtas, ilgas, su lengva pavilne. Leistinos kailio spalvos: juoda, šiaudų, pilka arba melsva. Visų spalvų kailis gali atrodyti šiek tiek žilstelėjęs.

Briaras: charakteris

Briaras nėra tas šuo, kuris reikalauja ypatingai didelio fizinio krūvio, tačiau tuomet, jei neturės kur nukreipti savo energijos, gali tapti irzlus, ar pats susirasti užsiėmimų, kurie šeimininkams tikrai nepatiks. Briarai yra puikūs šeimos draugai, puikiai sutariantys su įvairaus amžiaus žmonėmis. Šios veislės atstovai dažniausiai mielai bendrauja su vaikais, tačiau svarbu stebėti, kaip vaikai elgiasi su augintiniu (briaras labai sunkiai atleidžia skriaudas). Nors iš pažiūros gali atrodyti, kad briarai yra labai tvirti ir bebaimiai šunys, tačiau dalykų, kurie juos gali išgąsdinti, yra tikrai nemažai. Didžioji dalis šios veislės atstovų bijo perkūnijos, fejerverkų ir kitų neįprastų garsų, todėl labai svarbu nuo mažumės pasirūpinti augintinio socializacija. Jei briaras nuo mažumės augs su kitais augintiniais, didelė tikimybė, kad su jais puikiai sutars, tačiau naujus „įnamius“ briarai priima labai sunkiai. Šiems šunims yra būtina ankstyva dresūra, kuria svarbu užsiimti nuosekliai. Briarams yra tinkami tik pozityvios dresūros metodai, nes šie šunys yra labai jautrūs. Geriausia kreiptis į specialistus, kurie pakonsultuos ir pamokys, kaip tinkamai dresuoti augintinį.

Briaras: priežiūra

Briarai yra gana sveika šunų veislė, tačiau kartais šios veislės atstovai serga inkstų ligomis. Ieškodami tinkamiausio veislyno būtinai pasidomėkite parduodamų šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais, nes tai leis išsirinkti tikrai sveiką augintinį. Vyresniame amžiuje briarams gali pasireikšti sąnarių ligos, kai šuo sulauks septynerių metų amžiaus, rekomenduojami kasmetiniai sveikatos tyrimai. Nusiteikite, kad šių šunų pašaras kainuos tikrai nepigiai – svarbu pasirūpinti, kad augintinio mityba būtų visavertė, todėl rinkitės tik aukščiausios kokybės šunims skirtą pašarą. Briarai apetitu tikrai nesiskundžia, todėl duodamo maisto kiekį būtina normuoti. Šios veislės šunims yra reikalingi ilgi pasivaikščiojimai – nors labai aktyvūs žaidimai suaugusių briarų dažniausiai nedomina, tačiau su šeimininku jie gali nukeliauti tikrai nemažus atstumus. Kailio priežiūra pareikalaus nemažai dėmesio – briarą rekomenduojama šukuoti bent kartą per savaitę, tam geriausia naudoti ir šukas, ir šepetį. Ne visi šios veislės atstovai mėgsta tokias grožio procedūras, todėl prie to būtina pratinti dar nuo mažumės. Plaukus, esančius tarpupirščiuose ir ausyse rekomenduojama reguliariai iškarpyti, nes tai padės išvengti įsiveliančių šapų. Po pasivaikščiojimo lauke apžiūrėkite augintinio kailį, įvertinkite, ar nėra įsivėlusių sausų medžių lapų ar kitų kibių. Po šėrimo būtina pavalyti barzdą, nes maisto likučiai ilgainiui gali sukelti infekciją. Maudyti šios veislės šunis rekomenduojama ne per dažnai – įvertinkite tai, kad briarų kailis labai ilgai džiūva. Karts nuo karto patrumpinkite ant kaktos esančius plaukus – svarbu tai, kad jie netrukdytų šuniui matyti.

Privalumai

• Geras sarginis šuo;
• Lengvai perneša šaltį.

Trūkumai

• Kailiui reikia daug priežiūros;
• Paprastai nedraugiškas su šunimis ar kitais augintiniais.