Vokiečių spanielis – tai vidutinio dydžio šuo, pasižymintis puikiais medžioklės sugebėjimais. Šios veislės šunys puikiai prisitaiko prie įvairių gyvenimo sąlygų, tačiau geriausiai jaučiasi tada, jei gamtoje gali praleisti pakankamai daug laiko. Nors vokiečių spanieliai nėra labai įnoringi šunys, tačiau reikalaujantys gana nemažai priežiūros. Būsimi šios veislės šunų savininkai turėtų gerai pagalvoti, ar turės pakankamai laiko su šunimi užsiimti aktyvia veikla. Vokiečių spanieliai gerai jaučiasi kelionių metu, nepavargdami gali įveikti didelius atstumus, ir visai nesvarbu, ar žygiuotumėte lygumomis, ar kalnais!

Veislės istorija

Vokiečių spanieliai, arba kitaip vadinami vokiečių vachtelhundai, yra kilę iš medžioklinių šunų, kurie talkininkavo medžiotojams dar viduramžiais. Šių šunų paskirtis buvo išbaidyti pasislėpusius paukščius, kurie buvo sugaunami tinklais arba plėšriaisiais paukščiais. Prasidėjus medžioklei su ginklais, vachtelhundai tapo ne tokie populiarūs, o veislės atgaivinimo imtasi tik gerokai vėliau – XIX amžiuje (už šios veislės išsaugojimą turėtume būti dėkingi Rudolf Frie). 1906 metais buvo sudarytos vokiečių spanielių bandymų taisyklės, kurios buvo kelis kartus koreguojamos (šiuo metu galioja trijų pakopų bandymų sistema – jaunimo, tinkamumo ir visapusiškumo). Jaunimo pakopoje vertinamos įgimtos vokiečių spanielių savybės – uoslė, skalijimas sekant pėdsakus, savarankiškumas, reakcija į šūvius ir vandenį, taip pat stebimas ir vertinamas kontaktas su vedliu bei šuns paklusnumas. Antroji pakopa – šuns tinkamumo vertinimas. Stebima, kaip šuo dirba vandenyje, kaip randa ir praneša arba atneša nušautą grobį. Trečioji pakopa – šuns visapusiškumo vertinimas. Šiuos bandymus sudaro net 23 elementai, kurie parodo, ar šuo yra pritaikytas visapusiškai medžioklei miške. Vokiečių spanielių medžioklės bandymų sistema yra viena sudėtingiausių bei griežčiausių Vokietijoje. Pirmasis šios veislės šunų standartas buvo sukurtas 1921 metais. Lietuvoje pirmieji vokiečių spanieliai pasirodė gana vėlai – tik 1995 metais.

Vokiečių spanielis: išvaizda

Vokiečių spanielis – ilgaplaukis, gana raumeningo sudėjimo šuo. Patinų aukštis ties ketera siekia 48-52 cm, patelių – 45-52 cm (svoris svyruoja nuo 18 iki 25 kg). Galva plokščia, kaukolė vidutinio pločio, linkis vidutiniškai išvystytas. Ketera stipri ir aiškiai išreikšta, nugara trumpa, raumeninga, juosmuo gana platus. Ausys išaugusios aukštai, gana toli viena nuo kitos, plonos, kabančios priešais akis. Akys gana didelės, tamsios. Uodega laikoma nugaros lygyje arba žemiau, kai šuo susijaudinęs, energingai vizginama. Kailis ilgas, prigludęs, dažniausiai banguotas (taip pat gali būti garbanotas), pavilnė labai tanki. Vokiečių spanieliai gali būti dviejų spalvų linijų – rudi arba raudoni su baltomis dėmėmis, taip pat ir rudai arba raudonai pilki.

Vokiečių spanielis: charakteris

Vokiečių spanieliai yra labai gyvybingi, jiems būdinga neišsenkanti energija. Šie šunys yra talentingi medžiotojai, kuriems darbas teikia malonumą. Vokiečių spanieliai yra draugiški su vaikais, jei nuo mažumės gyvena su kitais augintiniais, jų nelaiko savo grobiu. Paprastai šios veislės šunys puikiai sutaria su kitais šunimis, nepažįstamiesiems agresijos nerodo. Vokiečių spanielis visada dega noru įtikti savo šeimininkui, todėl lengvai išmoksta naujų komandų, jas noriai vykdo. Šie šunys yra laikomi universaliais – jie gali puikiai pasirodyti ne vien tik medžioklės bandymuose, bet taip pat ir žmonių ar daiktų paieškoje. Šių šunų augintojų teigimu, vokiečių spanieliai yra tinkami ir įvairiam šunų sportui (pavyzdžiui, „Agility“). Jei veikla bus pakankamai motyvuojanti, šuo mokysis tikrai noriai, tad kartu galėsite pasiekti iš tiesų puikių rezultatų. Šie šunys labai mėgsta plaukioti vandenyje, jei tik bus galimybė įšokti į vandens telkinį, galite būti tikri, kad vokiečių spanielis tuo pasinaudos. Šių šunų medžioklės instinktas yra labai stiprus, todėl svarbu pasirūpinti, kad augintinis nepabėgtų.

Vokiečių spanielis: priežiūra

Vokiečių spanieliai puikiai prisitaiko gyvendami bute ar nuosavame name – svarbiausia yra tai, kad augintiniui būtų suteikiamos galimybės pakankamai išsilakstyti. Jei šuo turi galimybę laisvai lakstyti kieme, jam šios teritorijos tikrai neužteks – kasdien vis tiek reikės planuoti bent du pasivaikščiojimus. Svarbu pasirūpinti, kad tvora būtų pakankamai patvari ir aukšta, nes vokiečių spanielis, pamatęs ar užuodęs grobį, gali pabėgti. Vokiečių spanieliai geriausiai jaučiasi gyvendami namuose, tačiau jų kailis yra pakankamai šiltas, kad šuo galėtų lengvai ištverti šalčius. Vasaros karščiai šiuos šunis gąsdina labiau nei spustelėjęs šaltukas, šiltuoju metų laiku labai svarbu saugoti augintinį nuo peršalimo.

Maistui šios veislės šunys nėra labai išrankūs, tačiau pašaras turi būti visavertis ir normuojamas. Geriausia rinktis specialiai spanieliams skirtus dubenėlius, nes tokiu atveju šuo nesusipurvins ir nesušlaps ausų (dubenėliai turėtų būti į apačią platėjantys). Svarbu bent kartą per savaitę apžiūrėti spanielio ausis, ir įsitikinti, kad nėra uždegimo. Kailio priežiūra pareikalaus šiek tiek jūsų laiko – šukuoti rekomenduojama bent kelis kartus per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – kasdien. Maudyti vokiečių spanielį reikėtų tik tada, kai tai yra būtina. Taip pat svarbu reguliariai išvalyti augintinio dantis bei pakirpti nagus. Tinkamai prižiūrimi vokiečių spanieliai gyvena maždaug 12-14 metų.