Kelpis – tai energingas ir nenuilstantis šuo. Jei kelpį rekėtų apibūdinti vienu žodžiu, jam labiausiai tiktų žodis „darboholikas“. Šios veislės šunims reikia labai daug judėti, todėl kelpis tikrai džiaugsis, jei turės galimybę visą dieną dirbti. Nepakanka tokį šunį paleisti į nuosavą kiemą – įvairioje veikloje turi dalyvauti ir šeimininkas. Taigi, kelpis tinka tik tiems žmonėms, kurie turi pakankamai daug laisvo laiko, ir gali jį skirti savo augintiniui.

Veislės istorija

Kelpis – tai iš Australijos kilęs šuo. Ši šunų veislė susiformavo XIX amžiuje, kada į Australiją iš Anglijos buvo atgabenti juodakailiai koliai. Šie šunys buvo itin vertinami, nes tinkamai apmokyti be jokių papildomų komandų galėjo savarankiškai dirbti. Po kurio laiko kelpių protėviai buvo pradėti kryžminti su kitų veislių šunimis (spėjama, kad tarp jų buvo ir dingai). Nors sukryžmintų šunų palikuoniai buvo labai skirtingi, tačiau buvo išsaugota pagrindinė jų savybė – gebėjimas ganyti avis, ožkas ir kitus gyvulius. Pirmuoju kelpiu yra laikoma 1872 metais Kastertono miestelyje gimusi kalytė nulėpusiomis ausimis. Nors vadoje buvo ir daugiau šuniukų, tačiau būtent ši kalytė stebino išskirtine išvaizda, todėl greitai sulaukė susidomėjimo. Ją įsigijo australas Jack‘as Gleeson‘as, kuris ir sugalvojo veislės pavadinimą. Devynioliktojo amžiaus pabaigoje šie šunys sulaukė gana didelio susidomėjimo, tuo laikotarpiu ėmė kurtis pirmieji kelpių veislynai. Po kurio laiko kelpiai pasiekė ir kitus pasaulio regionus – Naująją Zelandiją, Korėją, Argentiną, Kanadą, JAV, Italiją ir Švediją. FCI šios veislės šunis pripažino 1973 metais, o dabartinis veislės standartas buvo sudarytas 2012 metais.

Kelpis: išvaizda

Kelpis yra vidutinio dydžio šuo: patinų aukštis ties ketera siekia 46-51 cm, kalyčių – 43-48 cm. Šių šunų svoris gali svyruoti nuo 14 iki 21 kg (patelės yra ne tik žemesnės, bet taip pat ir smulkesnės). Kūnas gana ilgas, atletiškas, raumeningas ir lankstus. Krūtinė plati ir tvirta, pilvas įtrauktas. Galva ilga, siaura, skruostai raumeningi, gilūs. Ausys nutolusios viena nuo kitos, trikampio formos, didelės. Įprastai ausys yra stačios, tačiau taip pat gali būti nulėpusios (jei nulėpusi tik viena ausis, tai nėra laikoma trūkumu). Akys ovalo formos, išraiškingos, tamsios. Kojos vidutinio ilgio, tvirtos. Letenos didelės, apvalios, su smarkiai išlenktais pirštais. Uodega išaugusi žemai, vidutinio ilgio, jos galiukas primena šepetėlį, tačiau nėra labai pūstas. Kailis trumpas, dviejų sluoksnių: dengiamieji plaukai gana šiurkštūs, nepralaidūs vandeniui, o pavilnė trumpa ir tanki. Leistinos kailio spalvos: gelsvai ruda, juoda, mėlyna, ruda, šokoladinė. Ant krūtinės gali būti nedidelių baltų dėmelių ar dryželių. Įprastai didesnis dėmesys yra skiriamas ne kelpio eksterjerui, bet jo darbinėms savybėms.

Kelpis: charakteris

Kelpis yra labai lojalus ir draugiškas šuo, kuris labai prisiriša prie visų savo šeimos narių, tačiau dažniausiai išsirenka „pagrindinį“ šeimininką. Jei kelpis yra tinkamai socializuojamas, jis puikiai sutaria su vaikais ir namuose esančiais gyvūnais. Nors kelpiai yra labai nuovokūs ir greitai besimokantys, tačiau šios veislės šuns auginimas gali tapti tikru iššūkiu. Labai didelio dėmesio pareikalaus šios veislės šuns energija, kuri, atrodytų, niekada neišsenka. Kelpis gali valandų valandas dūkti lauke, o grįžęs namo ir vėl reikalauti žaidimų. Svarbu žinoti, kad šie šunys turi išsikrauti ne vien tik fiziškai, bet taip pat ir emociškai, todėl viso šuns gyvenimo laikotarpiu jį reikės mokyti naujų dalykų. Jei kelpio fizinis aktyvumas bus pernelyg mažas, jis gali imtis destruktyvios veiklos, ar net susirgti. Kelpiai loja tik tada, kai tai yra būtina, tad jie būtų gana prasti sargai. Vis dėlto, veiklų, kuriose kelis gali sužibėti, tikrai nestinga: jis gali tapti puikiu tarnybiniu šunimi, avių ganytojų ar šunų sporto varžybų nugalėtoju. Kelpiai yra rekomenduojami tik tik patyrusiems šunų augintojams.

Kelpis: priežiūra

Kelpis pasižymi ištverme ir stipria sveikata. Šios veislės šunys dažniausiai sulaukia 10-15 metų. Kartais pasitaiko tam tikrų genetiškai paveldimų ligų (kriptorichidizmas, klubo sąnario displazija, progresuojanti tinklainės atrofija). Renkantis veislyną labai svarbu pasidomėti, kokie sveikatos tyrimai buvo atlikti šuniukų tėvams, nes tai gali padėti išsirinkti tikrai sveiką augintinį. Kelpiai nėra labai išrankūs maistui, tačiau svarbu pasirūpinti, kad mityba būtų visavertė, ir augintinis gautų visų reikalingų maistinių medžiagų, vitaminų, ir mineralų. Taip pat didelio dėmesio pareikalaus šios veislės šunų fizinis aktyvumas – labai svarbu tai, kad kelpis visada turėtų kuo užsiimti. Jei fizinis ir emocinis krūvis bus pernelyg mažas, šuo tikrai nesijaus laimingas. Nors šios veislės šunų nagai dažniausiai nudyla bėgiojant, tačiau svarbu reguliariai patikrinti, ar jie netapo per ilgi, jei reikia, juos patrumpinkite. Kailio priežiūra yra gana paprasta – pakanka pašukuoti porą kartų per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu tą patartina atlikti dažniau. Kelpiui nėra reikalingos pernelyg dažnos maudynės – dažniausiai pakanka išmaudyti du ar tris kartus per metus.

Privalumai

• Lengvai prisitaiko prie karšto ir šalto klimato;
• Nereikia daug priežiūros;

Trūkumai

• Reikalingas didelis fizinis aktyvumas.

PatarimuPasaulis.lt