Leonbergeris (Leonberger)

Leonbergeris (Leonberger)

Veislė: Leonbergeris
Kilmės šalis: Vokietija
Paskirtis: Namų šuo
Spalvos: Kailis gali būti geltonas, raudonas, rausvai rudas, smėlinis, gali turėti juodų dėmių. Ir kalės, ir patinai visada turi juodą „kaukę“ ant snukio
Charakteris Draugiškas, ramus, kantrus, supratingas, ištikimas, paklusnus, mylintis, bebaimis, lengvai prisitaikantis
Ūgis: 65-80 cm
Svoris: 45-78 kg
Ilgaamžiškumas: 7-10 metų
Kiti pavadinimai: Leonberger
Hipoalerginis: Ne
Vados dydis:  

Leonbergeris – didingos išvaizdos šuo, kuris yra labai ramus ir draugiškas. Šios veislės šunys labai vertina savo šeimininkus, su jais eitų nors ir į pasaulio kraštą. Leonbergeriai labai draugiški su vaikais, su jais elgiasi labai švelniai. Šie šunys be reikalo neloja, nesivelia į peštynes su kitais šunimis, sutaria su namuose esančiais augintiniais. Jei ieškote „meškiškos“ išvaizdos kompaniono, su kuriuo galėtumėte leistis į ilgus pasivaikščiojimus, leonbergeris – kaip tik jums!

leonbergeris Leonbergerleonbergeris Leonberger

Veislės istorija

Leonbergo miesto tarybos narys Heirig Essig 1830 metais nusprendė išvesti tokią šunų veislę, kurios atstovai būtų labai panašūs į liūtą, vaizduojamą miesto herbe. Numatytoje veisimo programoje iš pradžių dalyvavo juodai baltas niūfaundlendas ir senbernaras, o vėliau nuspręsta įlieti ir Pirėnų kalnų šuns kraujo. Pirmasis veislės atstovas, kuriam buvo suteiktas leonbergerio veislės vardas, gimė 1846 metais. Veislės gyvavimo pradžioje leonbergeriai saugojo galvijus arba tempė krovinius. Nors  veislė buvo sulaukusi gana didelio susidomėjimo, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo buvo likę vos penki kilmės dokumentus turintys leonbergeriai. Vėliau imtasi veislės atgaivinimo, tačiau po Antrojo pasaulinio karo liko ne ką daugiau grynaveislių šunų – vos aštuoni leonbergeriai. Būtent šie veislės atstovai ir yra dabartinių leonbergerių protėviai. Šiuo metu veislė didžiausio susidomėjimo sulaukia Vokietijoje, Prancūzijoje, taip pat ir Skandinavijos šalyse. Po Antrojo pasaulinio karo veislės populiarumas ėmė augti itin sparčiai, tad šiandien galima pasidžiaugti, kad visame pasaulyje yra tikrai nemažai leonbergerių. Dabar šios veislės atstovai neretai dalyvauja gelbėjimo operacijose (gelbėja skęstančius), taip pat dirba terapiniais šunimis. Šiuolaikinis leonbergeris yra puikus šeimos šuo, kuris puikiai pritaiko prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų. Pirmasis veislės standartas buvo sudarytas 1949 metais, o 1996 m. buvo atnaujintas.

Leonbergeris (Leonberger)Leonbergeris (Leonberger)

Leonbergeris: išvaizda

Leonbergeris stambus ir elegantiškas šuo. Patinų aukštis ties ketera siekia 72-80 cm, kalių – 65-75 cm. Kalės paprastai sveria 45-60 kg, patinai – 60-78 kg. Kaukolė kupolo formos, akys rudos, žvilgsnis gilus, draugiškas. Kaklas tvirtas ir raumeningas, be odos nuokarų. Ausys vidutinio dydžio, nukarusios. Kailis vidutinio ilgio, ne per standus ir ne per minkštas, atsparus vandeniui. Patinai turi ypatingai storą kailį kaklo ir krūtinės ląstos srityse, šie „karčiai“ galutinai susiformuoja šuniui sulaukus ketverių metų amžiaus. Kalių „karčiai“ ne tokie įspūdingi kaip patinų. Uodega  išaugusi žemai, apaugusi tankiais plaukais. Kailis gali būti geltonas, raudonas, rausvai rudas, smėlinis, gali turėti juodų dėmių. Ir kalės, ir patinai visada turi juodą „kaukę“ ant snukio. Leonbergeris tarp kojų pirštų turi plėves, kurios gelbsti šuniui plaukiant ir nardant.

Leonbergeris: charakteris

Leonbergeriai yra labai draugiški ir ramūs šunys, pasižymintys kantrybe ir supratingumu. Prireikus šios veislės atstovai gali tapti puikiai gynėjais, nes jiems nieko nėra svarbiau už savo šeimą. Leonbergeriai tiesiog dievina vaikus, tačiau nereikėtų jų palikti su šunimi be priežiūros – šios veislės šunys yra labai stambūs ir šiek tiek nerangūs, tad nenorėdami gali vaiką užgauti. Nors leonbergeriai yra taikūs ir geranoriški, tačiau jiems, kaip ir bet kokių kitų veislių atstovams, yra būtina dresūra, kuria vertėtų pasirūpinti dar nuo mažumės. Šios veislės šunys yra labai protingi ir imlūs dresūrai, greitai perpranta, ko iš jų tikimasi. Kai kurioje literatūroje rašoma, kad leonbergeriams yra būdingas medžioklės instinktas, tačiau tai – ne visai tiesa. Medžioklės instinktas būdingas tik kai kuriems veislės atstovams, todėl nereikėtų to apibendrinti. Leonbergeris – tai tarsi „molis“, iš kurio galima lipdyti tai, ko jums norisi. Tinkamai dresuoti leonbergeriai gali tapti patikimais sargais ar apsaugos šunimis, taip pat jiems gali sektis ir sportinio paklusnumo (Obedience) užsiėmimai. Nors šios veislės šunys tiesiog dievina ilgus pasivaikščiojimus, tačiau pernelyg aktyvi veikla – tikrai ne jiems. Šunų vikrumo sportui (Agility) labiau tiks ne tokio masyvaus sudėjimo šunys.

Leonbergeris: priežiūra

Leonbergeriai paprastai gyvena apie 7-10 metų. Kaip ir kitiems didelių veislių šunims, leonbergeriams gali pasireikšti klubo sąnario displazija, įvairios sąnarių ligos. Didžioji dalis veislės atstovų yra jautrūs tam tikriems vaistams, pavyzdžiui, raminamiesiems ar anestetikams. Nors leonbergeriams didelis fizinis krūvis nėra reikalingas, tačiau ilgi pasivaikščiojimai jiems tiesiog būtini. Labai svarbu pakankamai dėmesio skirti šių šunų mitybai – pasirūpinkite, kad pašaras būtų subalansuotas ir užtikrinantis pakankamą maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų kiekį. Geriausia dienai skirtą pašaro kiekį padalinti į dvi dalis, nes pernelyg didelis maisto kiekis gali lemti skrandžio apsisukimą, jei po valgio šuo užsiims fizine veikla. Pakankamai dėmesio vertėtų skirti leonbergerio kailio priežiūrai – jį rekomenduojama šukuoti du ar tris kartus per savaitę. Reguliariai apžiūrėkite šuns akių ir ausų būklę, jei reikia, pavalykite naudodami specialias priemones. Nors leonbergeriai yra dideli šunys, tačiau jie puikiai jaučiasi gyvendami nedideliame name ar bute – jiems svarbiausia yra tai, kad šalia būtų mylimas šeimininkas.

Privalumai

  • Lengvai dresuojamas šuo;
  • Draugiški su kitais šunimis;

Trūkumai

  • Kamuoja klubų išnirimai.

PatarimuPasaulis.lt

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 (8 balsai (-ų))