Podhalės aviganis – labai raumeningas, stambus šuo, kuris puikiai tinka sargybai. Į valdas, kuriose gyvena šios veislės šuo, nėra jokios tikimybės įsibrauti plėšrūnui ar nepažįstamam žmogui, nes sargumas Podhalės aviganiams yra įgimtas. Nors šiems šunims yra būdingas nepriklausomas charakteris, tačiau jie gali tapti tikrai puikiais suaugusiųjų ir vaikų draugais. Svarbu žinoti, kad Podhalės aviganiui reikia labai daug erdvės – tai yra viena iš nedaugelio šunų veislių, kuri yra netinkama laikyti bute.

Veislės istorija 

Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kad susiformavo Podhalės aviganių veislė, tačiau manoma, kad šie šunys lenkų žemėse atsirado maždaug IV-V amžiuje. Tuo laikotarpiu kalnuotame Podhalės slėnyje buvo labai paplitę balti aviganiai, kurių išvaizda priminė vengrų ir slovakų čuvašus. Spėjama, kad Podhalės aviganių protėviai yra mastifai, tačiau ši hipotezė nėra šimtu procentų patvirtinta. Gyvulių bandų ganymui šios veislės šunys puikiai tiko, nes juos buvo paprasta atskirti nuo vilkų, kurie atklysdavo tykoti grobio. Įdomu tai, kas Podhalės aviganiai buvo kerpami kartu su avimis, o jų kailis buvo ypatingai vertinamas.

Šios veislės standartas pirmą kartą buvo priimtas 1937 metais, tačiau po Antrojo pasaulinio karo Podhalės aviganių ženkliai sumažėjo, šie šunys buvo kryžminami su kitų veislių atstovais, todėl 1972 metais buvo priimtas naujas veislės standartas. Mūsų dienomis Podhalės aviganiai ne tik gano gyvulių bandas ar saugo tam tikrą teritoriją, bet taip pat tampa aklųjų vedliais, tempia vežimėlius ar rogutes su smulkiais kroviniais. Nors ilgą laiką Podhalės aviganiai buvo itin dažnai pasirenkami sarginiai šunys, tačiau nuo 1980 metų jų populiarumas gerokai sumažėjo.

Podhalės aviganis: išvaizda 

Podhalės aviganis – aukštas ir stambus šuo: patinų aukštis ties ketera paprastai siekia 65-70 cm, kalių – 60-65 cm (galimas 2-3 cm nuokrypis). Žiūrint iš šono, šios veislės šunų kūnas atrodo kvadrato formos, kalių kūnas paprastai būna ilgesnis nei patinų. Galva vidutinio dydžio, būdinga gana iškili kakta, tarpuakyje susidariusi negili išilga vagelė. Snukis platus, šiek tiek siaurėjantis, nosis vidutinio dydžio, juoda, šnervės turi būti plačios. Lūpos tamsios, prigludusios, dantys dideli, sąkandis žirkliškas (gali būti ir repliškas). Akys vidutinio dydžio, įkypos, tamsiai rudos spalvos. Ausys vidutinio ilgio, trikampio formos, apžėlusios tankiais plaukais. Kaklas vidutinio ilgio, stiprus ir raumeningas. Nugara plati, strėnos pasvirusios, pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios, galinės šiek tiek pakrypusios atgal. Letenos gana didelės, ovalios, apžėlusiais tarpupirščiais. Uodega išaugusi vidutiniame aukštyje, kai šuo ramus, nepakyla aukščiau nugaros, nuleista siekia kulnus. Kailis tolygiai baltas, vidutinio ilgio, labai tankus, su storu poplaukiu.

Podhalės aviganis: charakteris 

Podhalės aviganiams būdingas nepriklausomas charakteris, šie šunys ne visada noriai pasiduoda dresūrai. Vis dėlto, jei šeimininkas yra kantrus, ir dresūra užsiima nuosekliai, galima tikėtis tikrai puikių rezultatų. Šios veislės šunys yra puikūs sargai, šis būdo bruožas jiems yra įgimtas – tereikia šunį tinkamai išauklėti ir turėsite tiesiog nepakeičiamą sargą, kuris galės saugoti gyvulių bandas ar namų teritoriją. Nepažįstamieji Podhalės aviganiams nekelia jokio pasitikėjimo, tačiau jie labai vertina savo šeimininkus ir juos saugo.

Podhalės aviganiai nesutaria su kitais šunimis, todėl teritorijoje, kurioje gyvena šios veislės atstovas, geriausia neauginti kitų šunų.

Šiems šunims yra reikalinga pakankamai didelė erdvė ir nemažas fizinis aktyvumas, todėl Podhalės aviganius geriausia auginti užmiestyje, nuosavo namo teritorijoje. Podhalės aviganių kailis saugo ir nuo pačių didžiausių šalčių, tad šios veislės atstovai puikiai jaučiasi gyvendami lauke.

Podhalės aviganis: priežiūra 

Podhalės aviganiai pasižymi gana stipria sveikata, tačiau jiems, kaip ir daugiui kitų stambių veislių šunų, gali pasireikšti klubo ar alkūnės sąnario displazija. Jei nuspręstumėte įsigyti šios veislės augintinį, pakankamai dėmesio skirkite tinkamo veislyno pasirinkimui – pasidomėkite šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais bei jų rezultatais.

Šunis iki vienerių metų amžiaus rekomenduojama šerti kelis kartus per dieną, vyresniems šunims pakanka vieno ar dviejų maitinimų (pastarasis pasirinkimas palankesnis dėl to, kad stambiam šuniui reikalingas didelis maisto kiekis, todėl gerokai padidėja skrandžio tūris). Po šėrimo svarbu apriboti šuns fizinį krūvį, nes pernelyg didelis judrumas gali lemti skrandžio apsisukimą (tokiu atveju prireiktų skubios operacijos).

Podhalės aviganiai kasdien reikalauja didelio fizinio aktyvumo, drybsoti vienoje vietoje – tikrai ne jiems. Šios veislės šunys tikrai džiaugsis, galėdami ganyti avių bandas – tai jiems ne tik patinka, bet taip pat ir puikiai sekasi. Kuo didesnė bus teritorija, kurioje gyvens Podhalės aviganis, tuo jis bus laimingesnis. Ankštoje teritorijoje gyvenantys Podhalės aviganiai gali būti irzlūs ar net agresyvūs.

Podhalės aviganiai lengvai pakelia šaltį, todėl jie puikiai jausis gyvendami lauke. Kailio priežiūra tikrai pareikalaus nemažai jūsų dėmesio – Podhalės aviganį rekomenduojama šukuoti bent kartą per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – dažniau. Jei kailis nebus tinkamai prižiūrimas, gali susidaryti sąvėlų, kurias teks pašalinti žirklėmis.

Privalumai

• Lengvai perneša šaltą klimatą;
• Geras sarginis šuo;

Trūkumai

• Sunkiai dresuojamas;
• Nedraugiškas su kitais šunimis;
• Netinkamas laikyti bute.