Pietų Rusijos aviganis – tai neįtikėtinai ištikimas augintinis, kurio pasaulis yra tarsi padalytas į dvi dalis: „šeima“ ir „ne šeima“. Šeima Pietų Rusijos aviganis laiko tuos žmones ir gyvūnus, kuriuos jį supa nuo mažų dienų, todėl labai svarbu nepraleisti šuns socializacijos laikotarpio, ir pasirūpinti, kad augintinis susipažintų su kuo daugiau žmonių bei gyvūnų. Nors šie šunys puikiai sutaria ir su suaugusiaisiais, ir su vaikais, tačiau su pastaraisiais Pietų Rusijos aviganio geriau nepalikti vienų – jei vaikai susipeštų, šuo gali ieškoti teisybės, ir ginti nukentėjusį.

Veislės istoija

Iki šiol istorikai ir kinologai turi skirtingas nuomones apie Pietų Rusijos aviganių kilmę. Vienoje versijoje teigiama, kad Pietų Rusijos aviganiai nėra vietinė veislė, o jų kilmė yra tokia pati, kaip ir bobteilų bei senųjų prancūzų aviganių. Kitoje teorijoje aiškinama, kad Pietų Rusijos ir europiečių aviganių kilmė nėra tokia pati. Įrodyta, kad vilkų ir Pietų Rusijos aviganių kaukolės yra beveik identiškos, todėl manoma, kad ši veislė galėjo kilti tiesiogiai iš vilkų. Vis dėlto, iki šių dienų Pietų Rusijos aviganių kilmė vis dar nėra aiški, tačiau žinoma, kad ši šunų veislė yra labai sena. Iki pat 1850 metų Pietų Rusijos dalyje šie šunys buvo labai paplitę – remiantis  rašytiniais šaltiniais, tuo metu čia gyveno apie 2000 veislės atstovų. Įdomu tai, kad 3-5 Pietų Rusijos aviganiai prižiūrėdavo maždaug 1000-1500 avių bandą, ir šis darbas jiems tikrai puikiai sekėsi. 1917-1921 metais Rusijoje vyko Pilietinis karas, po kurio pietinė Rusijos dalis tapo išplėšta ir sunaikinta. Daugybė šunų liko be savo šeimininkų, tad nemažai veislės atstovų teko tiesiog nušauti. Yra žinoma, kad 1923 metais Askanija Novoje buvo likusi vos viena šios veislės atstovė, tačiau tais pačiais metais profesorius A.  Brauner ėmėsi aviganių veisimo programos. Jo pastangos buvo sėkmingos, nes nuo 1928 metų Pietų Rusijos aviganiai jau galėjo dalyvauti parodose. Itin sėkminga buvo 1939 m. Simferopolyje surengta paroda, kurioje buvo įvertintas veislės progresas. Deja, Antrasis Pasaulinis karas ir vėl turėjo neigiamų pasekmių veislės populiacijai, tad bandant veislę atgaivinti Pietų Rusijos aviganiai buvo kryžminami su komondorais. Šiandien šios veislės atstovų skaičius vis dar yra ganėtinai nedidelis.

Pietų Rusijos aviganis: išvaizda

Pietų Rusijos šuo yra vidutinio dydžio, tačiau gana stambus. Kalyčių aukštis ties ketera yra maždaug 62-66 cm, o patinų – 65-70 cm, svoris gali siekti 48-50 kilogramų. Dėl tankaus ir gana ilgo kailio galva atrodo trumpa ir plati, tačiau iš tiesų yra priešingai – Pietų Rusijos aviganių galva yra ilga ir siaura, pleišto formos. Šios veislės šunų kaklas raumeningas, ilgas, nugara tiesi ir stipri. Kojos tiesios, lygiagrečios, ilgos, letenos apvalios, apaugusios ilgais plaukais. Nosis didelė, juodos spalvos, akys nedidelės, tamsios. Ausys nukarusios, lyginant su galvos dydžiu, yra gana mažos. Akys  vidutinio dydžio, toli viena nuo kitos, ovalo formos, tamsių spalvų. Sąkandis žirkliškas, dantys dideli, balti. Uodega ilga, bet nuleista turi būti ne ilgesnė nei iki kulnų, gali būti kablio ar pusmėnulio formos. Kailis maždaug 10-15 cm ilgio, storas ir tankus. Leistinos kailio spalvos – pilka, balta, pilka ir balta, balta ir geltona, žaliai ruda.

Pietų Rusijos aviganis: charakteris

Pietų Rusijos aviganis yra savimi pasitikintis šuo, kuris labai prisiriša prie savo šeimininkų, tačiau nepažįstamaisiais nepasitiki. Tai – labai gyvybingi ir sargūs augintiniai, kurie visada pasiryžę ginti savo šeimos narius. Nors iš pažiūros gali atrodyti, kad Pietų Rusijos aviganiai yra gana nerangūs ir lėti, tačiau taip nėra – jus tikrai nustebins šių šunų reakcija ir vikrumas! Patinai dažniausiai yra linkę dominuoti, todėl labai svarbu pasirūpinti tinkama dresūra.  

TSRS parodose dalyvaujantiems Pietų Rusijos aviganiams buvo keliami itin aukšti dresūros reikalavimai – jei parodos metu šuo iš nepažįstamo žmogaus paimdavo siūlomo maisto, toks „apsirijėlis“ būdavo diskvalifikuojamas. Nors šiandien parodose dalyvaujantiems tokie reikalavimai nebėra keliami, tačiau diskvalifikuojami nekontroliuojamą agresiją rodantys šunys.

Jei Pietų Rusijos aviganis bus auginamas sargybai, nedarykite klaidos šį šunį mokydami savarankiškai – šį darbą vertėtų patikėti patyrusiems šunų elgsenos specialistams. Tokio šuns šeimininkas turi būti atsakingas, patyręs šunų auginime, ir turintis pakankamai laiko, kurį galėtų skirti savo augintiniui.

Pietų Rusijos aviganis: priežiūra

Pietų Rusijos aviganiai pasižymi stipria sveikata, jiems nėra būdingi jokie genetiniai sveikatos sutrikimai, tačiau kartais gali pasitaikyti klubo sąnario displazijos, epilepsijos ar širdies nepakankamumo atvejų.  Labai svarbu atsakingai rinktis veislyną ir pasidomėti šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais, nes tai padės išsirinkti sveiką augintinį.  Įprastai šios veislės atstovai gyvena 12-15 metų, viso gyvenimo laikotarpiu Pietų Rusijos aviganiai išlieka budrūs ir vikrūs. Rekomenduojama bent kartą per savaitę apžiūrėti šuns ausis, kasdien pavalyti snukį (ypač po valgio). Nerekomenduojama šios veislės atstovus auginti bute, toks šuo labiau tiks gyvenantiems nuosavame name su erdviu kiemu.

Privalumai

• Geras sarginis šuo;
• Lengvai perneša šaltą klimatą.

Trūkumai

• Sunkiai dresuojamas;
• Kailiui reikia priežiūros;
• Netinkamas auginti mieste.

PatarimuPasaulis.lt