Didysis šveicarų zenenhundas – įspūdingos išvaizdos ištikimas kompanionas, kuris pavergia santūriu charakteriu ir noru įtikti savo šeimininkui. Šios veislės šunys nėra labai aktyvūs, tačiau reikalaujantys pakankamai daug erdvės. Ankštame bute didysis šveicarų zenenhundas gali jaustis pernelyg suvaržytas, todėl idealu, jei šunį planuojate auginti name su nuosavu kiemu. Didysis šveicarų zenenhundas gali būti vadinamas darboholiku – atrodytų, kad darbui jis visada yra pasiruošęs, o laimingiausias jaučiasi tada, kai pavargęs gali ramiai pasnausti.

Veislės istorija

„Sennenhund“, išvertus iš vokiečių kalbos, reikštų „kalnų ganyklų šuo“. Didieji šveicarų zenenhundai kartais dar vadinami trumpu žodžiu „Swissy“. Iki šių dienų nėra visiškai aišku, kokia yra šių šunų kilmė, tačiau keliamos trys versijos. Pirmoje versijoje teigiama, kad didieji šveicarų zenenhundai yra kilę iš molosų, kuriuos 58 m. pr. Kr. į Šveicariją atvežė įsiveržę romėnų kareiviai. Manoma, kad vėliau molosai natūraliai susikryžmino su kitais Šveicarijoje gyvenusiais šunimis ir taip atsirado nauja šunų veislė. Antroje versijoje teigiama, kad Šveicarijoje dar prieš romėnų įsiveržimą gyvavo į molosus panašūs šunys, kurie vėliau kryžminosi tarpusavyje, ir taip gimė nauja veislė. Trečioji versija labai skiriasi nuo dviejų pirmųjų – manoma, kad 1100 m. pr. Kr. į Ispaniją buvo atgabenti mastifų tipo šunys, kurie vėliau buvo kryžminami tarpusavyje ir paplito po visą Europą. Kaip bebūtų, galima teigti, kad didieji šveicarų zenenhundai yra sena šunų veislė. Ilgą laiką šiuos šunis augino ūkininkai, didieji šveicarų zenenhundai net buvo praminti neturtingų žmonių arkliais, nes šie šunys taip pat galėdavo tempti sunkius vežimus. Kalnuotoje Šveicarijos dalyje didieji šveicarų zenenhundai labiausiai paplito XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje. Vėliau, maždaug 1900 metais, daugelyje regionų veislė buvo visiškai išnykusi. Laimei, ji išsaugota iki šių dienų, nors ir nėra labai populiari.

Didysis Šveicarų Zenenhundas: išvaizda

Didysis šveicarų zenenhundas yra gana didelis šuo: patinų aukštis ties ketera siekia 65-72 cm, kalių – nuo 60 iki 68 cm (svoris gali svyruoti nuo 58 iki 61 kilogramų). Kūnas yra šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera, krūtinė tvirta ir plati, pilvas šiek tiek įtrauktas. Kojos tiesios, lygiagrečios, labai tvirtos. Pėdos tvirtos, nukreiptos į priekį, išlenktais pirštais. Uodega ilga, siekianti kulkšnis.Kaklas stiprus ir raumeningas, gana storas, įsiliejantis į pečių liniją. Galva plokščia ir plati, snukis neatrodo smailėjantis. Nosis, kaip ir lūpos, juodos spalvos. Dantys tvirti, sąkandis žirkliškas. Akys migdolo formos, vidutinio dydžio, šviesiai rudos arba kaštoninės spalvos. Ausys vidutinio dydžio, trikampio formos, laisvai kabančios. Kailis dviejų sluoksnių: dengiamieji plaukai yra vidutinio ilgio, stori, o pavilnė minkšta ir tanki. Kailis paprastai būna trispalvis. Pagrindinė plaukų spalva – juoda, rausvai rudos dėmes išsidėsčiusios žandų, krūtinės, kojų ir uodegos srityse, baltos dėmės puošia galvą, sritį tarp krūtinės ir gerklės, taip pat leistina balta „apykaklė“.