Dobermanas (Dobermann)

 

Dobermanas yra vidutinio dydžio šuo, pasižymintis elegancija ir prieraišumu. Nors kartais šios veislės šunų prisibijoma, tačiau visai be reikalo – grynaveisliai išauklėti dobermanai niekada nebūna agresyvūs. Toks augintinis yra tinkamas tik aktyviems žmonėms, kurie turi pakankamai laiko ir yra nusiteikę socializuoti ir dresuoti savo šunį.

Dobermanai mielai mokosi naujų komandų ir jas nesunkiai įsimena, tačiau svarbu tai, kad dresūra būtų atliekama tinkamai ir nuosekliai. Nors dobermanui yra reikalingas tvirtas ir gana griežtas šeimininkas, tačiau tai nereiškia, kad dresūroje galima naudoti smurtą ar psichologinį spaudimą. Netinkamai dresuojamas dobermanas, kaip ir bet kokios kitos veislės šuo, gali turėti elgesio problemų.

Dobermanas: veislės istorija

Dobermanų veislei yra kiek daugiau nei šimtas metų. Pirmieji dobermanai buvo išveisti maždaug 1890 metais Vokietijoje. Veislė buvo pavadinta veisėjo Karlo Frydricho Luiso Dobermano garbei, kuris dirbo mokesčių rinkėju. Toks darbas tuo laikotarpiu buvo labai pavojingas, todėl  K.F. Dobermanui reikėjo tokio šuns, kuris prireikus apgintų savo šeimininką. Spėjama, kad veislė buvo sukurta kryžminant ne taip ir mažai šunų veislių: tam buvo naudojami Mančesterio terjerai, veimaraneriai, senieji vokiečių aviganiai, rotveileriai, vokiečių pinčeriai, bišonai, ir t.t. Po veisėjo mirties išvestai veislei buvo suteiktas dobermano pinčerio vardas, o praėjus penkiasdešimčiai metų pavadinimas buvo sutrumpintas – šunys buvo vadinami tiesiog dobermanais.

Pokario metais dobermanų veislė buvo beveik išnykusi: 1949-1958 metais Vokietijoje nebuvo užregistruotas nė vienas dobermanas. Viskas taip ir būtų pasibaigę, tačiau veislės mylėtojas Werner Jung į vakarų Vokietiją nelegaliai įsivežė dobermano patelę. Šiuo metu dobermanai yra labai vertinami Didžiojoje Britanijoje, JAV ir Artimųjų Rytų šalyse – čia jie neretai talkininkauja policininkams.

Į Lietuvą pirmieji dobermanai buvo atvežti maždaug 1960-1970 metais. Po Nepriklausomybės atgavimo dobermanų veislė tapo labai populiari – 1992-1993 Lietuvoje vykstančiose parodose dalyvaudavo maždaug šimtas šios veislės šunų. Vis dėlto, tuo laikotarpiu dobermanai buvo veisiami labai gausiai, ir tai neatnešė gerų rezultatų. 1995 metais buvo sugriežtinti veisimo reikalavimai, dobermanams buvo privalomas ir dresūros egzaminas bei psichikos testas. Šuo metu Lietuvoje kasmet gimsta tik po 2-3 dobermanų vadas, dalis šuniukų iškeliauja į užsienio šalis.

Dobermanas: išvaizda

Dobermanas yra aukštas, kaulėtų formų šuo. Kalių aukštis ties ketera paprastai siekia 63-68 cm, patinų – nuo 68 iki 72 cm. Kalės sveria maždaug 32-35 kg, patinai – nuo 40 iki 45 kilogramų. Dobermano galva yra proporcinga kūnui, pleišto formos. Žiūrint iš šono, patino kūnas atrodo kvadrato formos, patelės gali būti kiek ilgesnės. Pilvas įtrauktas, šonkauliai gana iškilūs. Kojos ilgos, kulnų sąnariai labai dideli. Dobermano snukis yra ilgas ir platus, lūpos prigludusios ir standžios. Dantys stambūs, tvirti, sąkandis žirkliškas. Kailis trumpas, lygus ir tankus, pavilnės šios veislės šunys neturi. Kailis gali būti juodos, rudos arba melsvos spalvos. Nuo kailio spalvos priklauso nosies ir akių spalva – šviesesnių šunų nosies veidrodėlis ir akys gali būti šviesesnės spalvos. Akys yra ovalo formos, gana tamsios. Ausys nukarusios, uodega vidutinio ilgio (Lietuvoje draudžiama trumpinti).

Dobermanas: charakteris

Dobermanas yra puikaus temperamento, ištikimas ir paklusnus šuo. Pirmieji dobermanai buvo išveisti apsaugai, dirbo policijos šunimis, tačiau vėliau veisėjai pasirūpino, kad dobermanai būtų labiau pritaikomi namų kompaniono rolei. Dėl greito naujų komandų įsisavinimo dobermanai neretai dalyvauja įvairiose šunų paklusnumo varžybose, kuriose pasirodo tikrai puikiai! Dresūra vertėtų užsiimti nuo mažumės ir tęsti visą gyvenimą, nes neauklėjamas dobermanas gali tempti pavadį ir kitaip bandyti šeimininko kantrybę. Vis dėlto, šios veislės šunys niekada nebūna agresyvūs savo šeimininkui. Socializuotas dobermanas sutars su vaikais ir augintiniais, į nepažįstamuosius reaguos ramiai.

Šios veislės šunims yra reikalingas gana didelis fizinis aktyvumas ir trumpų pasivaikščiojimų dobermanui tikrai neužteks. Taigi, norintys įsigyti tokį augintinį turėtų gerai pagalvoti, ar šuniui galės skirti pakankamai laiko.

Dobermanas: priežiūra

Kai kurie dobermanai turi vilebrando sindromą (kraujo krešėjimo sutrikimas), kuris gali būti perduodamas palikuonims, todėl tokie šunys negali būti veisiami. Taip pat gali pasireikšti klubo sąnario arba šlaunikaulio displazija, todėl būtina atidžiai rinktis dobermanų veisėjus.

Svarbu parinkti visavertį pašarą, kurį reikės normuoti. Pakankamas fizinis aktyvumas yra būtinas kiekvienam šuniui, tad ir dobermanas taip pat nėra išimtis. Pasivaikščioti dobermaną veskite bent du kartus į dieną po maždaug 40 minučių. Tai turėtų būti ne vien tik pasivaikščiojimas su pavadėliu – dobermanas bus tikrai laimingas, jei galės bent 10 minučių palakstyti laisvai. Žinoma, tam geriausiai tiks atokios vietos, kuriose nesutiksite žmonių.

Socializacija pasirūpinkite iš karto, kai tik jaunas dobermanas atvyks į jūsų namus, o dresūros pamokas visada rekomenduojama pradėti kuo anksčiau.

Dobermano kailio priežiūra nėra sudėtinga – tereikia kasdien pašukuoti specialiu šepečiu, jei reikia, kailį pavalyti. Dobermanas dėl trumpo kailio negali gyventi lauke, iš esmės nėra svarbu, kur jis gyvens – nuosavame name ar bute, svarbu tai, kad jo fizinis aktyvumas būtų pakankamai didelis.

Privalumai

• Lengvai prisitaiko prie karšto klimato;
• Lengvai dresuojamas;
• Nereikalauja daug priežiūros;
• Geras apsauginis šuo.

Trūkumai

• Sunkiai prisitaiko prie šalto klimato. Dėl trumpo kailio negali gyventi lauke;
• Dažniausiai nedraugiškas su kitais šunimis, nebent nuo mažens bus prie jų pratinamas;
• Reikalingas didelis fizinis aktyvumas;
• Gali pasireikšti klubo sąnario arba šlaunikaulio displazija;
• Kai kurie dobermanai turi vilebrando sindromą (kraujo krešėjimo sutrikimas).