Vokiečių dogas – milžiniškas, tačiau labai gero charakterio šuo. Šios veislės augintiniai labai prisiriša prie savo šeimininkų, yra gana kantrūs ir ramūs. Jei dresūra užsiimama nuo mažumės, vokiečių dogas tampa puikiai išauklėtu šeimos nariu, kuris nekelia jokių problemų. Nors vokiečių dogas yra tikrai nemažas šuo, tačiau jis puikiai jaučiasi gyvendamas bute – svarbiausia yra tai, kad šuniui būti skiriama pakankamai daug dėmesio, o pasivaikščiojimai lauke nebūtų pernelyg trumpi.

Veislės istorija

Manoma, kad vokiečių dogai yra labai sena šunų veislė, tačiau šiandien sunku nustatyti, kada ji tiksliai atsirado. Labai panašūs šunys buvo vaizduojami senovės Egipto monumentuose, kuriems šiuo metu yra apie 5000 metų. Spėjama, kad vokiečių dogų protėviai buvo skalikai ir bulenbeiseriai, kurie buvo naudojami šernų medžioklėje. XVI amžiaus viduryje iš Anglijos į Europą buvo gabenami labai stiprūs ilgakojai šunys, kurie buvo išvesti kryžminant airių vilkšunius ir anglų mastifus. Šių šunų išvaizda bei dydis labai skyrėsi, todėl jie neturėjo vieno bendro pavadinimo (iš pradžių jie vadinti anglų dokais, vėliau – anglų dogais). 1879 metais vokiečiai nusprendė tuo metu egzistavusių šunų veislę suvienodinti ir ateityje veislę vadinti vokiečių dogais. 1888 metais buvo įkurtas šios veislės šunų klubas. Ilgą laiką šios veislės šunys talkininkaudavo medžioklėje – pagautus žvėris vokiečių dogas laikydavo, kol neateidavo šeimininkas ir pagauto grobio nepribaigdavo. Vėliau medžioklės būdai keitėsi, todėl vokiečių dogų pagalba tapo nebereikalinga. Taigi, veislė pradėjo nykti, ir vėliau vokiečių dogai buvo laikomi vien tik dėl prabangos – šiuos šunis veisė tik Vokietijos aukštuomenė. 1891 metais buvo patvirtintas pirmasis šios veislės šunų standartas. Yra žinoma, kad vokiečių dogą laikė visuomenės veikėjas Jonas Basanavičius, taigi, Lietuvoje jie šunys buvo auginami dar XIX amžiaus pabaigoje.

Vokiečių dogas: išvaizda

Pusantrų metų amžiaus patinų ūgis ties ketera siekia 76 cm, o svoris – 54 kg. Kalytės yra šiek tiek žemesnės ir smulkesnės – jų ūgis ties ketera yra maždaug 71 cm, svoris – 46 kg. Vokiečių dogo galva yra tvirta ir ilga, kaukolė tarp ausų plokščia. Žandikauliai labai tvirti ir stiprūs, sąkandis žirkliškas. Akys vidutinio dydžio, tamsios. Ausys išaugusios aukštai, trikampio formos, nulinkusios žemyn. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, JAV) ausys gali būti kerpamos (Europos Sąjungos šalyse tai yra uždrausta). Kaklas tvirtas, ilgas, šiek tiek lenktas. Krūtinė gili, jos viršutinė linija tiesi ir tvirta. Galūnės labai tvirtos, tiesios. Letenos kompaktiškos, pirštai išlenkti. Uodega ties pagrindu plati, į galą siaurėjanti, laikoma iškelta virš nugaros. Kailis trumpas ir tankus, leistinos spalvos – gelsvai ruda, juoda, mėlyna, marga, daugiaspalvė.

Vokiečių dogas: charakteris

Nors kai kuriems žmonėms vokiečių dogų išvaizda atrodo atgrasi, iš tiesų tai yra meilūs ir draugiški šunys. Dėl savo taikaus charakterio vokiečių dogai kartais yra vadinami švelniaisiais gigantais. Šios veislės šunys pasižymi kantrybe, niekada nerodo agresijos. Jei šuo yra tinkamai išauklėtas, jis puikiai sutars su vaikais bei kitais gyvūnais. Nuo pat mažumės labai svarbu pasirūpinti tinkama vokiečių dogo socializacija, nes tai gali padėti įvairių elgsenos problemų ateityje. Šiems šunims yra tinkama tik pozityvi dresūra, nes tik tai gali padėti pasiekti geriausių rezultatų. Kartais vokiečių dogai gali dominuoti kitų patinų atžvilgiu, tačiau dažniausiai su kitais gyvūnais puikiai sugyvena. Jei namuose yra smulkesnių šunų, galite būti tikri, kad vokiečių dogas taps jų „globėju“. Vokiečių dogai labai mėgsta būti žmonių apsuptyje, jiems labai sunku ištverti vienatvę. Šios veislės šunims yra reikalingas gana didelis fizinis aktyvumas – vokiečių dogas mielai eina į ilgus pasivaikščiojimus, bėgioja kartu su šeimininku, ir t.t. Namuose vokiečių dogai paprastai yra labai ramūs, mėgsta įsitaisyti šalia savo šeimininkų ir pasnausti.

Vokiečių dogas: priežiūra

Vokiečių dogams būdingi sveikatos sutrikimai – displazija ir akių ligos, todėl renkantis veislyną labai svarbu pasidomėti šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais. Paprastai tai padeda išvengti įvairių paveldimų sveikatos problemų. Kaip ir kitų didelių veislių šunys, vokiečių dogai bręsta gana lėtai, visiškai suauga būdami maždaug pusantrų metų amžiaus. Iki to laiko rekomenduojama riboti augintinio fizinį aktyvumą. Labai svarbu skirti pakankamai dėmesio vokiečių dogo mitybai – maistas turi būti tinkamas ir normuojamas. Geriausia dienos pašaro normą padalinti bent į dvi dalis, po pusryčių ar vakarienės neveskite augintinio į lauką (maistas virškinamas gana lėtai, o pernelyg didelis fizinis aktyvumas gali lemti skrandžio apsisukimą). Vokiečių dogai dievina ilgus pasivaikščiojimus ir buvimą lauke. Pasivaikščiojimai turi būti planuojami bent du kartus per dieną po maždaug 40-60 minučių. Kailis nereikalauja ypatingos priežiūros – pakanka pašukuoti kelis kartus per savaitę. Vokiečių dogai šeriasi gana negausiai, dėl trumpo kailio gali gyventi tik namuose. Norintys įsigyti tokį augintinį turėtų gerai pagalvoti, ar gali tą sau leisti finansiškai – juk maisto šiems gigantiškiems šunims reikės tikrai nemažai.

Anglų buldogas (English…

Maljorkos buldogas…

Kanarų dogas (Perro de…

Argentinos dogas…

Prancūzų buldogas…

TOP 10 draugiškiausių…