Triušinis taksas (Rabbit Dachshund)

Triušinis taksas – mažiausias šios veislės šunų atstovas. Triušinius, kaip ir nykštukinius taksus, išveisė selekcininkai, siekę sumažinti šuns proporcijas. Kaip jau sako pats veislės pavadinimas, triušiniai taksai buvo išveisti medžioti triušius. Vis dėlto, bėgant laikui šios veislės šunys tapo šeimos šunimis, kurie pakelia nuotaiką net ir patiems didžiausiems paniurėliams. Triušinis taksas yra nedidelis, tačiau labai protingas ir sumanus augintinis. Šios veislės šunys tiesiog negali pakęsti grubaus elgesio, todėl jiems yra reikalingi gana švelnūs ir pozityvūs šeimininkai, kurie žino, kaip motyvuoti augintinį.

Triušinis taksas: veislės istorija

Panašūs į taksus šunys buvo vaizduojami senoviniuose Meksikos ir Egipto meno dirbiniuose, tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad tai ir buvo taksų protėviai. Taip pat panašių šunų palaikai buvo rasti maždaug 2000 metų senumo laivo liekanose (Italijoje). Šios veislės atsiradimas yra siejamas su XV amžiaus Vokietija, kur taksai buvo išveisti kaip medžioklinė veislė.

Pirmasis taksų veislės standartas buvo aprašytas 1879 metais, o taksų mylėtojų klubas buvo įkurtas praėjus dar devyneriems metams. Anglijoje veislė labai greitai išpopuliarėjo – čia šiuos šunis atgabeno princas Albertas. Taip pat panašiu metu taksai buvo nugabenti ir į Ameriką. Deja, dėl savo vokiškos kilmės Pirmojo Pasaulinio karo metais taksai prarado populiarumą. Laimei, šiandien išankstinių nuostatų atsisakyta, todėl triušiniai taksai yra dažnai auginami kaip šeimos bičiuliai ar talkininkai medžioklės metu (šios veislės šunys naudojami triušių traukimui iš olų).

Triušinis taksas: išvaizda

Triušinio takso ūgis ties ketera siekia 10-15 cm, svoris – iki 3,5 kg, krūtinės apimtis – iki 30 cm. Kūnas ilgas, raumeningas. Krūtinė gili, plati, nugara tiesi ir tvirta. Kojos trumpos ir tvirtos, letenos plačios. Uodega ties pagrindu gana stora, į galą siaurėjanti. Galva ilga, link nosies galiuko smailėjanti. Nosies galiukas gali būti juodos arba tamsiai rudos spalvos, priklausomai nuo kailio atspalvio. Akys vidutinio dydžio, migdolo formos, tamsiai rudos spalvos. Ausys išaugusios aukštai, kabančios, užapvalintais galais.

Triušinio takso kailis gali būti trumpas, ilgas arba šiurkštus. Šiurkščiakailiams taksams būdingi ūsai, nedidelė barzdelė ir tankūs antakiai. Ilgakailių taksų kailis minkštas, lengvai prigludęs, gali būti šiek tiek pasibangavęs. Sprando, liemens, ausų, galinių kojų ir uodegos srityse kailis yra ilgesnis. Trumpaplaukių taksų kailis trumpas, glotnus ir švelnus. Galimos įvairios spalvų variacijos: taksai gali būti vienspalviai (nuo geltono iki raudono atspalvio), elnio ar sabalo atspalvio, dvispalviai (pilka kailio spalva su baltomis dėmėmis ant galūnių), arlekino arba marmuro spalvų.

Triušinis taksas: charakteris

Triušinis taksas yra protingas šuo, tačiau turintis tvirtą nuomonę. Planuojantys užsiimti triušinio takso dresūra turi nusiteikti, kad lengva tikrai nebus. Vis dėlto, tinkamai motyvuodami šunį tikrai galėsite pasiekti užsibrėžtų tikslų. Nors triušiniai taksai yra nedideli šunys, tačiau juos dresuoti yra būtina (tą geriausia pradėti dar ankstyvame augintinio amžiuje). Jei triušinis taksas nuo mažumės yra tinkamai auklėjamas, jis puikiai sutaria su visais šeimos nariais ir svečiais, nekyla problemų bendraujant su šunimis ar kitais gyvūnais.

Svarbu nuo pat mažumės namuose įvesti tam tikras taisykles (pavyzdžiui, šuniui negalima miegoti ant lovos), nes pasikeitusias taisykles taksas gali vertinti kaip neteisybę (dėl toaugintinis bus paniuręs). Triušiniams taksams nėra būdingas baimės jausmas – jei prireiks, jis aršiai ginsis pats, ir taip pat bandys apginti savo šeimininką. Triušiniai taksai yra labai aktyvūs šunys, kurie noriai žaidžia su kamuoliuku ar kitais žaislais.

Triušinis taksas: priežiūra

Nors triušiniai taksai yra nedideli, o jų kojos – trumpos, tačiau tai nereiškia, kad šuo nori visą laiką būti namuose. Galbūt triušiniui taksui ir nepavyks pasiekti sportinių aukštumų, tačiau jis yra gana aktyvus augintinis, kuriam kasdien reikia bent dviejų 20-40 minučių trunkančių pasivaikščiojimų. Geriausia šios veislės šunis vedžioti su pavadėliu, nes dėl stipraus medžioklinio instinkto gali pabėgti. Rekomenduojama riboti lipimą laiptais aukštyn ir žemyn, nes tai gali pakenkti augintinio stuburui.

Stuburo išvarža yra vienas dažniausių taksų susirgimų. Jei augintinis turės galimybę išbėgti į nuosavą kiemą, jį patartina aptverti taip, kad augintinis negalėtų pralįst pro tvorą. Taip pat nusiteikite, kad triušinis taksas raus urvus, todėl tam geriausia paskirti vieną vietą kieme, ir mokyti kasti tik ten.

Triušiniams taksams yra būtina socializacija ir dresūros pagrindai. Svarbu žinoti, kad šie šunys yra jautrūs šeimininko balsui, todėl vertėtų vengti grubaus tono. Visada geriausia ieškoti būdų, kaip tinkamai motyvuoti šunį, nes tik tada galėsite sutramdyti triušinio takso užsispyrimą.

Triušiniai taksai nėra labai išrankūs maistui, mielai ėda įvairų šunų maistą, todėl svarbu parinkti tinkamiausią ir jį normuoti. Antsvoris gali lemti įvairius sveikatos sutrikimus, todėl to geriausia išvengti.

Ilgakailius taksus patartina šukuoti kasdien, šiurkščiakailius ir trumpakailius galima šukuoti šiek tiek rečiau (kelis kartus per savaitę). Triušinį taksą rekomenduojama maudyti kuo rečiau – tik tada, kai tai yra būtina.