| Veislė: | Norvegų Lundehundas |
| Kilmės šalis: | Norvegija |
| Paskirtis: | Namų, medžioklinis šuo |
| Spalvos: | Balta ir raudona arba gelsvai ruda su tamsiomis žymėmis |
| Charakteris: | Aktyvus, energingas, budrus |
| Ūgis: | 31,5-38 cm |
| Svoris: | 5-8 kg |
| Ilgaamžiškumas | metų |
| Kiti pavadinimai: | Liunis, Norsk Lundehund, Norwegian Lundehund |
| Hipoalerginis: | Ne |
| Vados dydis: |
Norvegų lundehundas – tai labai energingas šuo, kuris anksčiau buvo naudojamas medžioti paukščius. Šios veislės augintiniai reikalauja didelio fizinio krūvio, nes priešingu atveju šuo nebus laimingas. Norvegų lundehundas dievina žaidimus ir kitą aktyvią veiklą, greitai ir noriai mokosi naujų komandų. Šios veislės šunys puikiai sutaria su visais šeimos nariais, o tinkamai socializuoti gali sutarti ir su namuose esančiais augintiniais.
Veislės istorija
Norvegų lundehundas yra gana senos veislės atstovas, kilęs iš Norvegijai priklausančio Lofoteno salyno. Šešioliktojo amžiaus pradžioje buvo aprašyti šios veislės šunų medžiokliniai sugebėjimai – šie šunys medžiojo paukščius mormonus. Norvegų lundehundas pasižymi drąsa, ištverme ir sugebėjimais laipioti net ir stačiomis uolienomis, tad šie šunys buvo iš tiesų puikūs pagalbininkai. Devynioliktame amžiuje paukščiai mormonai tapo saugoma rūšimi, tad jų medžioklė buvo uždrausta. Būtent tai turėjo didelę įtaką norvegų lundehundų populiacijos mažėjimui. Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios šios veislės atstovų skaičius ėmė drastiškai mažėti, o 1963-aisiais šių šunų buvo likę vos šeši. Įdomu tai, kad šiuolaikinei norvegų lundehundų veislei pagrindą padėjo vo penki šunys, kurie buvo naudojami veisimo programoje. Gaivinant nykstančią veislę norvegų lundehundai nebuvo kryžminami su kitų veislių atstovais, tad natūralu, jog ir šiandien šių šunų skaičius yra labai nedidelis – visame pasaulyje norvegų lundehundų yra ne daugiau nei du tūkstančiai. FCI šią šunų veislę pripažino 1965-aisiais, o dabartinis veislės standartas buvo patvirtintas 2011 metais.
Norvegų Lundehundas: išvaizda
Norvegų lundehundas yra gana nedidelis šuo: patino aukštis ties ketera siekia 35-38 cm, o patelės – nuo 31,5 iki 35 cm. Šių šunų svoris gali svyruoti nuo 5 iki 8 kilogramų. Kūnas stačiakampio formos, lankstus. Teigiama, kad liunis gali taip atsukti galvą, kad nosimi bakstelėtų sau į stuburą. Šios veislės šunų nugara labai tvirta, strėnos šiek tiek nuožulnios. Galva vidutinio dydžio, pleišto formos. Ausys ties pagrindu plačios, trikampio formos. Akys didelės, išraiškingos, rudos spalvos. Uodega išaugusi aukštai, vidutinio ilgio, apaugusi tankiu kailiu, tačiau neprimena vėduoklės. Kojos gana ilgos, tvirtos, letenos turi ne 5, bet 6 pirštus. Kailis trumpas, tankus, gana šiurkščios tekstūros, su minkšta ir tankia pavilne. Kailio spalva gali būti labai įvairi (juoda, sabalo, pilka, raudona, geltona), visada kombinuojama su balta spalva.
Norvegų Lundehundas: charakteris
Norvegų lundehundas yra puikus šeimos draugas, kuris noriai bendrauja ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Nors tai yra labai sumanus ir greitai besimokantis šuo, tačiau jam yra būdingas nepriklausomas charakteris. Visada svarbu tai, kad dresūros užsiėmimų metu augintinis būtų tinkamai motyvuojamas, nes tik tuomet bus galima pasiekti puikių rezultatų. Treniruotės turi būti trumpos, bet gana dažnos, ir pakankamai žaismingos. Liunis tiesiog negali pakęsti monotonijos, tad tuomet, jei pastebite, kad treniruotės metu augintinis tapo gana vangus, svarbu keisti veiklą, arba nutraukti pamoką. Norvegų lundehundai yra gana atsargūs su nepažįstamaisiais, tačiau niekada nebūna agresyvūs. Šios veislės šunims patinka įvairi aktyvi veikla, juos gali sudominti šunų vikrumo sportas („Agility“) ar kiti užsiėmimai, reikalaujantys judrumo. Norvegų lundehundas nuo pat mažumės turi būti tinkamai socializuojamas, nes priešingu atveju jis gali būti gana baikštus, jautrus įvairiems garsams, ir t.t. Kai šios veislės šuo atsidurs jūsų namuose, pasistenkite jį supažindinti su įvairiomis situacijomis, su kuriomis teks susidurti kasdien, pratinkite prie įvairių garsų, nepažįstamų žmonių, šunų ir kitų gyvūnų. Likęs vienas namuose norvegų lundehundas labai liūdi, tad toks šuo labiausiai tinka pakankamai daug laisvo laiko turintiems žmonėms.
Norvegų Lundehundas: priežiūra
Norvegų lundehundas gyvena maždaug 12 metų. Nors tai yra gana sveiki ir ištvermingi šunys, tačiau kartais pasitaiko ir tam tikrų sveikatos sutrikimų. Vienas jų – tai lundehundo sindromas, pasireiškiantis virškinimo sutrikimais. Būtent dėl šios priežasties svarbu pasirūpinti tinkama augintinio mityba – jei norvegų lundehundas bus šeriamas sausu šunims skirtu pašaru, atkreipkite dėmesį į tai, ar jo sudėtyje nėra grūdų. Taip pat šios veislės šunims gali pasireikšti maistinė alergija, tad verta parinkti tokį pašarą, kurio sudėtyje nebūtų alergenų (pavyzdžiui, vištienos), kartais tenka išbandyti eliminuojančią dietą. Didelio dėmesio pareikalaus norvegų lundehundo aktyvumas – būtina pasirūpinti, kad augintinis kasdien gautų pakankamą fizinį krūvį, nes priešingu atveju liunis gali tapti nervingas. Kailio priežiūra nėra labai sudėtinga, tačiau šukuoti šios veislės šunis patartina ganėtinai dažnai. Geriausia tą atlikti bent porą kartų per savaitę, o šėrimosi laikotarpiu – kasdien. Maudyti šios veislės šunis patartina tik tada, kai tai yra būtina, o nagų kirpimas ir dantų valymas turėtų būti atliekamas reguliariai. Įdomu tai, kad norvegų lundehundai turi labai lanksčias ausis, kurias gali užlenkti taip, kad į jų landas nepatektų vandens ar sniego. Vis dėlto, rekomenduojama reguliariai apžiūrėti augintinio ausis, ir įsitikinti, ar jose nėra infekcijos.
PatarimuPasaulis.lt
