Harjeris (Kiškinis biglis, Harrier)

Harjeris (Kiškinis biglis, Harrier)

Veislė:	Harjeris
Kilmės šalis:	Didžioji Britanija
Paskirtis:	Namų šuo, kiškių, lapių medžioklis
Spalvos:	Įvairios spalvos
Charakteris:	Greitas, vikrus, iniciatyvus, stipraus charakterio
Ūgis:	48-54,5 cm
Svoris:	22-30 kg
Ilgaamžiškumas	11-12 metų
Kiti pavadinimai:	Kiškinis biglis, Beagle Harrier, Harrier
Hipoalerginis:	Ne
Vados dydis:

Harjeris yra tvirto charakterio šuo, kuris yra gana nepriklausomas ir sunkiai nustygstantis vietoje. Šios veislės šunys naudojami stirnų, šernų ar kitų stambių žvėrių medžioklėje, jie yra labai ištvermingi ir mėgstantys dirbti. Nepaisant gana nepriklausomo charakterio, harjeriai yra puikūs šeimos draugai, kurie noriai bendrauja su visais šeimos nariais, ir niekada neatsisako žaidimų. Kol šios veislės atstovai neturi pakankamai stiprių dresūros pagrindų, nepaleiskite šuns lakstyti be pavadėlio, nes harjeris užuodęs ar pamatęs grobį gali neatsišaukti. Nusiteikite, kad šių šunų dresūra gali tapti tikru iššūkiu, tačiau didelis šeimininko noras ir nuoseklus darbas tikrai užtikrins puikius rezultatus.

Veislės istorija

Harjeriai buvo išveisti maždaug prieš 800 metų Anglijos vakaruose. Veislė susiformavo sukryžminus bladhaundus su šiandieninių biglių protėviais. Veislės pavadinimas yra siejamas su prancūzų kalbos normanų dialekto žodžiu „harrier“, reiškiantį medžioklinį šunį. Istoriniuose įrašuose galima rasti informacijos, kad Anglijos vakaruose 1260 metais jau buvo medžiojama su harjeriais – šie šunys buvo labai vertinami dėl jų greičio ir noro dirbti. Yra žinoma, kad aštuonioliktajame amžiuje harjeriai jau buvo importuojami į JAV. Nors ši šunų veislė buvo gana populiari, tačiau XX amžiuje ji atsidūrė ties išnykimo riba. Vėliau šią šunų veislę buvo siekiama atgaivinti kryžminant likusius veislės atstovus su fokshaundais. Pirmą kartą parodoje harjeriai pasirodė 1915 metais. Amerikos, Kanados ir Anglijos kinologų klubai šią šunų veislę pripažino 1971 metais. Per kiek daugiau nei šimtmetį (nuo 1884 iki 1994 metų) Amerikos kinologų klubas užregistravo vos 949 harjerius, tačiau net 182 šios veislės atstovai tapo čempionais. Nors šiandien harjeriai nėra labai populiari šunų veislė, tačiau jos atstovai auginami įvairiose šalyse. Šri Lankoje su harjeriais medžiojami leopardai, rytinėje JAV dalyje – lapės, o Kolumbijos kalnuose šie šunys talkininkauja kaip pėdsekiai.

Harjeris: išvaizda

Harjeris yra vidutinio dydžio šuo, kurio aukštis ties ketera gali svyruoti nuo 48 iki 54,5 cm, o svoris gali siekti 20-30 kg (kalytės už patinus žemesnės ir smulkesnės). Harjerio kūnas atletiškas, nugara stipri ir raumeninga, krūtinė gili, šonkauliai gana plokšti. Galva vidutinio pločio, proporcinga kūnui. Ausys V formos, išaugusios gana aukštai, vidutinio ilgio. Akys išraiškingos, apvalios, gali būti riešuto spalvos arba rudos. Nosis juoda, dantys tvirti, sąkandis žirkliškas. Uodega vidutinio ilgio, šiek tiek gauruota. Kojos gana ilgos, grakščios. Kailis lygus ir glotnus, vidutinio ilgio. Kailis gali būti baltas su juodais ir oranžiniais atspalviais, trispalvis su juoda mantija, dengiančia viršutinę nugaros dalį, baltas ir citrininis, juodas su įrūdžiu, kaštoninis ir baltas.

Harjeris: charakteris

Harjeris yra puikus kompanionas, kuris vertina ir vaikų, ir suaugusiųjų draugiją. Šios veislės atstovai su vaikais elgiasi labai švelniai, jiems gali atleisti ir nedideles išdaigas. Žinoma, visada svarbu stebėti, kaip vaikas elgiasi su šunimi, ir mokyti, kad jis augintinio neskriaustų ir elgtųsi gražiai. Su kitais gyvūnais harjeris sutaria tikrai ne visada, išskyrus tuos atvejus, jei su jais augo nuo mažumės. Kuo ankstesniame harjerio amžiuje būtina pasirūpinti socializacija, nes tokiu atveju bus galima išvengti augintinio baimių ar neadekvačios reakcijos į nepažįstamus objektus. Harjeriai yra gana užsispyrę, tad šių šunų dresūra reikalauja kantrybės. Dresūros užsiėmimai turėtų būti nuoseklūs ir pakankamai motyvuojantys, nes tik tokiu atveju bus galima tikėtis tikrai gero rezultato. Harjeriai yra labai aktyvūs ir smalsūs, todėl šeimininkai tokiam šuniui turėtų skirti pakankamai daug laiko. Pasivaikščiojimai turėtų būti pakankamai ilgi, taip pat reikėtų pasirūpinti ir protine augintinio veikla. Nors harjeriai gali būti auginami ir nuosavame name, ir bute, tačiau svarbu įvertinti, kad šie šunys yra gana triukšmingi. Harjeriai yra mėgėjai paloti, todėl tokį šunį bute galima auginti tik tada, jei kaimynai yra pakantūs.

Harjeris: priežiūra

Harjeriai pasižymi gana stipria sveikata, šios veislės šunys dažniausiai sulaukia 12-15 metų. Kadangi šios veislės atstovai nėra sulaukę didelio populiarumo, galima pasidžiaugti, kad genetiniai susirgimai yra labai reti. Vis dėlto, renkantis veislyną vertėtų pasidomėti, ar šuniukų tėvams buvo atlikti klubo sąnario displazijos tyrimai, nes tokiu atveju šio susirgimo galima išvengti. Harjeriai nėra išrankūs maistui, tačiau būtina pasirūpinti, kad mityba būtų visavertė, ir augintinis gautų visų reikalingų maistinių medžiagų, vitaminų ir mineralų. Nemažo dėmesio reikalauja fizinis šios veislės šunų aktyvumas – harjeriams reikalingi ilgi pasivaikščiojimai bei kita aktyvi veikla, kuri leistų šuniui išsikrauti fiziškai ir emociškai. Kailio priežiūra yra gana paprasta – pakanka kailį pašukuoti kartą ar porą kartų per savaitę, o dažnos maudynės šios veislės šunims tikrai nėra reikalingos. Kaip ir kitiems šunims nulėpusiomis ausimis, harjeriams gali pasireikšti ausų infekcijos, todėl svarbu reguliariai patikrinti šuns ausis, ir įsitikinti, kad nėra uždegimo. Taip pat rekomenduojama prireikus patrumpinti augintinio nagus ir reguliariai valyti dantis.