Saliukis kitaip dar vadinamas persų kurtu. Tai – santūrus, protingas ir nepriklausomas šuo, kuriam visiškai nėra būdinga agresija. Legenda pasakoja, kad šiuos šunis žmonėms padovanojo dievas Alachas, kad geriau sektųsi medžioklėje. Persų kurtai yra puikūs žmogaus palydovai, kurie pasižymi įspūdingu greičiu (gali bėgti net 70 km/h!) ir, žinoma, elegancija. Šių šunų medžioklinis instinktas yra labai stiprus, todėl jie iki šių dienų yra nepakeičiami medžiotojų talkininkai.

Veislės istorija

Saliukiai – labai sena šunų veislė. Šunys, labai panašūs į persų kurtus, buvo vaizduojami Egipto Ankstyvosios Epochos paminkluose ir Senosios Karalystės faraonų kapavietėse. Šiandien jau negalime patvirtinti ar paneigti, kad tai buvo būtent saliukiai, tačiau tuomet, jei ši teorija pasitvirtintų, persų kurtai galėtų būti laikomi seniausiais pasaulio šunimis. Iki šių dienų yra pasakojama legenda, kad Alachas padovanojo žmogui saliukį, kad šis pagelbėtų jam medžioklėje, ir todėl šie šunys buvo ir tebėra labai vertinami. Net ir tada, kai Artimuosiuose Rytuose išpopuliarėjo islamas, ir šunys buvo paskelbti nešvariais padarais, saliukiams buvo taikoma išimtis. Persų kurtai tebegalėjo naudotis karališkomis teisėmis, gyveno musulmonų namuose, ir buvo gerbiami labiau nei saliukių šeimininkų žmonos... Artimuosiuose Rytuose buvo laikomasi tradicijos šių šunų nepirkti ir neparduoti – persų kurtai galėjo būti gaunami tik kaip ypatinga dovana. Galbūt dėl šios priežasties šios veislės šunų standartas buvo aprašytas gana vėlai – tik 1923 metais (tai – Didžiosios Britanijos nuopelnas).

Saliukis: išvaizda

Saliukis – aukštas ir gracingas šuo. Patinų aukštis ties ketera siekia 58-71 cm, patelės yra šiek tiek žemesnės. Svoris gali svyruoti nuo 18 iki 26 kilogramų. Persų kurto kūnas atrodo lieknas ir trapus, tačiau iš tiesų tai yra labai tvirti ir raumeningi šunys. Nugara gana plati, ties juosmeniu šiek tiek išgaubta, raumeninga. Krūtinė siaura, gili. Priekinės kojos ilgos ir tiesios, užpakalinės kojos šiek tiek ilgesnės. Letenų pirštai ilgi ir kompaktiški. Kaklas ilgas ir raumeningas, galva siaura ir ilga. Tarp ausų kaukolė yra platesnė, gana plokščia. Ausys išaugusios galvos šonuose, ilgos, apaugusios ilgais plaukais. Akys nedidelės, gilios, gali būti įvairių rudų atspalvių. Nosis didelė, šnervės atviros. Uodega išaugusi žemai, šiek tiek užriesta. Ilgaplaukių saliukių visą kūną dengia trumpas kailis, ilgesni plaukai puošia tik uodegą, ausis, vidines priekinių kojų ir išorines užpakalinių kojų sritis. Trumpaplaukiai saliukiai neturi ilgesnių plaukų. Kailio tekstūra minkšta ir švelni. Galimos kelios kailio spalvos: kreminė, tigrinė, juoda, auksinė.

Saliukis: charakteris

Saliukiai yra judrūs, puikaus charakterio šunys, kurie šeimininkus stebina ištikimybe ir sumanumu. Persų kurtai puikiai sutaria ir su savo šeimos nariais, ir su nepažįstamais žmonėmis, noriai bendrauja su vaikais. Paprastai šios veislės šunys puikiai sutaria su kitais šunimis, tačiau negali sugyventi su katėmis, graužikais ar paukščiais. Tokius naminius gyvūnus saliukis paprasčiausiai gali laikyti savo grobiu, todėl kartu laikyti šių gyvūnų nerekomenduojama. Nors vyrauja nuomonė, kad saliukiai yra sunkiai dresuojami šunys, tačiau tai tikrai nėra tiesa. Jei šeimininkas augintinį tinkamai motyvuos, tokiu atveju bus galima pasiekti tikrai puikių rezultatų – šuo taps klusnus ir noriai vykdys jo nurodomas komandas. Vis dėlto, svarbu nepamiršti, kad saliukiai yra medžiokliniai šunys, todėl pajutę grobį paprasčiausiai gali laikinai tapti „kurčiais“. Svarbu pasirūpinti saliukio socializacija – jei ankstyvame amžiuje pratinsite šunį prie įvairių situacijų, galėsite išvengti elgesio problemų. Norintys įsigyti šios veislės šunį turėtų gerai pagalvoti, ar pavyks užtikrinti pakankamą saliukio fizinį krūvį – saliukiai tikrai įvertins galimybę pakankamai daug laiko praleisti lauke.

Tibeto mastifas (Tibetan…

Brangiausi pasaulyje…

Faraonų šuo (Pharaoh…

Čekoslovakų vilkšunis…

Rotveileris (Rottweiler)

Akita Inu (angl. Akita…

Saliukis: priežiūra

Saliukiai yra labai ištvermingi šunys – jiems nėra baisūs nei karščiai, nei šalčiai. Nors persų kurtai atrodo gana gležni ir lengvai pažeidžiami, tačiau tai tikrai nėra tiesa. Šios veislės šunys yra vieni sveikiausių – dažniausiai į veterinarijos gydytojus tenka kreiptis dėl sužalojimų belakstant ar pešantis su kitais šunimis, ir, žinoma, tada, kai augintinį tenka paskiepyti. Svarbu žinoti, kad saliukiai, kaip ir kiti kurtai, jautriai reaguoja į barbitūratų sukeltą nejautrą, ir į priemones nuo blusų. Šios veislės šunys paprastai nėra išrankūs pašarui, tačiau svarbu parinkti tokį, kuris augintiniui tiktų. Pašarą vertėtų normuoti – jei persų kurtas nepakankamai išsilakstys, gali imti tukti, o tai kurtui tikrai neprideda grožio. Kai kurie saliukiai yra jautrūs stresui – nerimaudami gali imti viduriuoti. Šiems šunims geriausia paruošti pakankamai minkštą guolį, nes priešingu atveju ant krūtinės ir alkūnių gali atsirasti nuospaudų. Saliukio kailis nereikalauja ypatingos priežiūros – pakanka pašukuoti kelis kartus per savaitę. Maudyti šios veislės šunis reikėtų tik tada, kai tai yra būtina, tačiau palanku yra tai, kad jų kailis yra savaime išsivalantis ir neturi specifinio kvapo. Jei planuojate įsigyti tokį augintinį, skirkite šiek tiek laiko tinkamo veislyno pasirinkimui, ir pasidomėkite, kokie sveikatos tyrimai buvo atlikti šuniukų tėvams.

PatarimuPasaulis.lt