Slovakų čiuvačas – puikus sarginis šuo, kuris su savo šeimos nariais elgiasi labai švelniai. Šios veislės atstovai yra labai imlūs dresūrai, nesunkiai perpranta, ko iš jų tikimasi. Šių šunų priežiūra yra ganėtinai paprasta – tereikia pasirūpinti, kad šuns mityba būtų visavertė, ir augintinis gautų pakankamą fizinį krūvį. Nors gali atrodyti, kad baltas šių šunų kailis reikalauja labai kruopščios priežiūros, tačiau tai nėra tiesa – slovakų čiuvačo kailis yra nekaupiantis purvo, todėl dažnos maudynės tikrai nebus reikalingos.

Veislės istorija

Slovakų čiuvačas yra kilęs iš Čekoslovakijos regionų – Tatrų, Beskidų ir Karpatų. Jei remtumėmės iki šių dienų išlikusiais dokumentais, būtų galima teigti, kad veislė susiformavo septynioliktajame amžiuje, tačiau iš tiesų tai yra gerokai senesnė veislė. Atlikus DNR tyrimus paaiškėjo, kad slovakų čiuvačai yra giminingi poliariniams šunims, kurie yra kilę iš arktinių vilkų. Šios veislės atstovai nuo seno auginami gyvulių bandų apsaugai: baltas slovakų čiuvačų kailis leidžia šuniui lengvai įsimaišyti į avių bandą, todėl prireikus šuo gali apginti gyvulius nuo vilkų ar kitų plėšrūnų. Šie šunys yra labai vertinami dėl gebėjimų narsiai susigrumti su įsibrovusiais žvėrimis, ir dėl ištvermės dirbant bet kokiomis oro sąlygomis: slovakų čiuvačo kailis vasarą gerai vėdinasi, o žiemą puikiai apsaugo nuo šalčio ir žvarbaus vėjo. Po Antrojo pasaulinio karo daugeliui šunų veislių atėjo sunkūs laikai – slovakų čiuvačai taip pat nėra išimtis. Prasiaubus karui šios veislės atstovai buvo atsidūrę ties išnykimo riba, ir tik Antonino Grudo dėka slovakų čiuvačus pavyko išsaugoti. Ilgas veisėjo darbas padėjo pasiekti pageidaujamų rezultatų – 1964 metais šios veislės šunys jau buvo sulaukę pripažinimo. Įdomu tai, kad Didžiojoje Britanijoje slovakų čiuvačai neturi galiojančio veislės standarto, tačiau pageidaujama, kad šių šunų kailio spalva būtų balta. Slovakų čiuvačai neabejotinai yra tikras slovakų pasididžiavimas: šios veislės atstovai ne kartą buvo vaizduoti įvairių pasakų iliustracijose, o 2016 metais apie šios veislės šunį buvo sukurtas ir trumpametražis dokumentinis filmas „Bringing back Bodrik“. Vis dėlto, šiandien slovakų čiuvačai vis dar yra gana reta šunų veislė, kuri iki šiol siekia Amerikos kinologų klubo (AKC) pripažinimo.

Slovakų čiuvačas: išvaizda

Slovakų čiuvačo išvaizda yra labai panaši į vengrų kuvaso, tačiau slovakų čiuvačai yra liesesni, o jų baltas kailis turi dramblio kaulo atspalvį. Slovakų čiuvačų patinų aukštis ties ketera siekia 62-70 cm, o patelių – 59-65 cm. Patinų svoris įprastai svyruoja nuo 36 iki 44 kilogramų, o kalyčių – nuo 31 iki 37 kg. Nors šie šunys yra ganėtinai masyvūs, tačiau jie juda labai grakščiai, pageidautina slovakų čiuvačo eisena – risčia. Slovakų čiuvačo galva didelė, proporcinga kūnui. Profilis pleišto formos, kaukolė plati ir masyvi. Snukio ilgis sudaro maždaug pusę galvos ilgio, nosies galiuko spalva priklauso nuo sezono: vasaros metu nosis yra rudai juodos spalvos, o vasarą – juodos spalvos. Lūpos vidutinio storio, sandariai dengiančios dantis. Žandikauliai labai tvirti, sąkandis žirkliškas. Akys ovalios, tamsios, žvilgsnis skvarbus, gyvybingas. Ausys išaugusios gana aukštai, trikampio formos, nulėpusios, siekiančios apatinį žandikaulį. Kaklas proporcingas kūnui, budrumo būsenoje laikomas aukštai iškeltas. Nugara tvirta ir tiesi, krūtinė gili. Kojos ilgos, raumeningos, letenos kompaktiškos. Uodega ramybės būsenoje siekia čiurnas, šuniui būdraujant uodega pakyla iki kryžmens. Kailis vidutinio ilgio, įprastai būna 5-10 cm ilgio. Kaklo srityje kailis ilgesnis nei kitose kūno vietose, formuoja prašmatnią „apykaklę“. Pavilnė minkšta, žiemos laikotarpiu tampa itin tanki. Leistina tik balta kailio spalva, ant kailio negali būti geltonų dėmių.

Slovakų čiuvačas: charakteris

Slovakų čiuvačai yra labai sargūs šunys, todėl juos neretai nusprendžiama auginti namų ar gyvulių apsaugai. Veislės pavadinimas buvo suteiktas pagal slovakišką žodį, kuris lietuviškai reikštų „girdėti“. Pro slovakų čiuvačo ausis nepraslysta nė menkiausias garselis, todėl šie šunys yra laikomi itin patikimais sargais. Slovakų čiuvačai gali būti auginami ir namuose, ir lauke, – šie šunys nėra labai reiklūs gyvenimo sąlygoms. Šios veislės atstovai labai vertina visų šeimos narių draugiją – priešingai nei kitų veislių atstovai, dažniausiai neišsirenka vieno vienintelio šeimininko, kuriam besąlygiškai paklūsta. Šie šunys su vaikais elgiasi labai švelniai, todėl slovakų čiuvačai gali būti auginami ir šeimose, kuriose yra mažamečių vaikų. Jei slovakų čiuvačai yra tinkamai apmokomi, jie gali talkininkauti paieškos ir gelbėjimo operacijose – šios veislės atstovai yra labai atidūs ir pasižymintys puikiai išvystytomis juslėmis.

Slovakų čiuvačas: sveikata

Slovakų čiuvačas pasižymi stipria sveikata, tačiau kartais pasitaiko klubo sąnario displazijos atvejų. Kaip ir kitus didelių veislių šunis, slovakų čiuvačus būtina saugoti nuo galimo skrandžio apsivertimo – maisto dienos normą patartina padalinti į dvi dalis, o po maitinimo svarbu riboti augintinio fizinį aktyvumą. Įprastai šios veislės atstovai sulaukia maždaug 11-13 metų, kas didelių veislių šunims yra tikrai nemažai.

PatarimuPasaulis.lt