Mitelšnauceris jau daugybę metų yra pasirenkamas kaip šeimos augintinis. Šių šunų pritaikomumas yra labai didelis – jie yra labai imlūs dresūrai ir pasižymintys sumanumu, todėl toks šuo dažnai tampa pačiu geriausiu pasirinkimu, kada ieškoma ištikimo ir energingo augintinio. Nors mitelšnauceris yra gana nedidelis šuo, tačiau neapsigaukite – jis ne tik labai sargus, bet taip pat ir stiprus. Senovėje šnauceriai buvo vertinami už sargumą ir talentą pagelbėti įvairiuose darbuose, o šiandien šios veislės atstovai džiugina savo prieraišumu ir imlumu mokytis įvairių triukų.

Veislės istorija

Šnauceris – labai sena šunų veislė. Teigiama, kad dar viduramžiais šie šunys keliaudavo kartu su pirkliais – jiems buvo reikalingas toks šuo, kuris galėtų apginti šeimininką ir jo turtą, bet kartu būtų ir palkankamai nedidelis, kad galėtų kartu keliauti. Šnauceriai nėra labai reiklūs šunys – atsparumas gamtos sąlygoms ir nedideli maisto įgeidžiai leido pirkliams džiaugtis puikia kompanija. Taip pat šnauceriai pagelbėdavo mažinant pelių ir žiurkių populiaciją – pagauti graužiką šiam šuniui yra vienas juokas! Šnauceriai taip pat buvo puikūs ūkininkų pagalbininkai, mat, šnauceriai pasižymėjo talentu ganyti gyvulius ir saugoti įvairius ūkinius pastatus. Pirmą kartą parodoje šnauceris buvo pristatytas 1870 metais, Vokietijoje. Geriausiai pasirodžiusio šuns vardas buvo „Schnauze“ (lietuviškai tai reikštų „snukis“), todėl ir veislė buvo pavadinta šiuo vardu. XIX amžiaus pabaigoje veislė labai paplito. Šiandien yra skiriami trys šnaucerių veislės standartai – tai ryzenšnauceriai, mitelšnauceriai ir cvergšnauceriai. Nors didžiausias šių veislių standartų skirtumas – tai šuns dydis, tačiau augintojai neretai teigia, kad skiriasi ir šių šunų charakteris.

Mitelšnauceris: išvaizda 

Mitelšnauceris – vidutinio dydžio gana trumpo kailio šuo. Suaugusio patino ūgis ties ketera – 50 cm, patelės kiek žemesnės – maždaug 45 cm ūgio. Mitelšnaucerių galva yra didelė ir masyvi, kiek pailga. Vešlūs antakiai, ūsai ir barzda neabejotinai yra tai, kad mitelšnaucerius išskiria iš kitų šunų veislių. Šios veislės šunų skruostai yra gerai išvystyti, tačiau nekeičiantys stačiakampės galvos formos. Mitelšnaucerių uodega yra nukreipta į viršų, išaugusi pakankamai aukštai. Kailis storas ir trumpas, poplaukis minkštas, o paviršius – šurkštus. Mitelšnaucerių spalva yra vadinama „pipirai ir druska“, šviesios kailio zonos yra sumaišytos su tamsiomis, šviesesnės spalvos yra leistinos ant skruostų, galūnių, krūtinės, taip pat ir pilvo apačioje bei po uodega. Taip pat mitelšnauceriai gali būti visiškai juodi (jų pavilnė – taip pat juodos spalvos). Mitelšnaucerių kūnas atrodo labiau kresnas nei lieknas, šie šunys turi polinkį tukti, todėl svarbu normuoti ėdalo kiekį. Mitelšnaucerių sąkandis – pilnas žirkliškas, žandikaulio raumenys labai gerai išsivystę. Nosies oda gali būti tik juodos spalvos.