Pitbulterjai – savimi pasitikintys šunys, kuriems būdingas atkaklumas, aktyvumas ir ištikimybė savo šeimininkui. Visame pasaulyje pitbulterjerai yra naudojami kaip sportiniai šunys – jie tempia svorius, atlieka narkotikų ar sprogstamųjų medžiagų paiešką. Taip pat pitbulterjerai tampa ir kaniterapiniais šunimis. Nors pamačius pitbulterjerą kai kuriems žmonėms norisi pereiti į kitą gatvės pusę, tačiau taip tėra dėl vadovavimosi stereotipais. Iš tiesų pitbulterjeras tikrai nėra toks piktas, kaip atrodo – su žmonėmis šios veislės šunys yra meilūs ir draugiški. Jei pitbulterjeras yra tinkamai auklėjamas (nėra skatinamas jo agresyvumas), tikrai nėra ko bijoti.

Veislės istorija

XIX amžiaus pradžioje šunų kautynės su buliais buvo labai populiarios, tam buvo naudojami įvairių veislių šunys. Kovose dalyvaujantys šunys turėjo būti pakankamai ištvermingi ir judrūs, todėl buldogai buvo kryžminami su terjerais. Naujai išvestos veislės šunys buvo vidutinio dydžio, pasižymėjo ypatinga ištverme ir energingumu. Taip pat pitbulterjerai buvo auginami apsaugai, gyvulių priežiūrai ir kaip pagalbininkai medžioklėje. Į JAV pitbulterjerai buvo įvežti devynioliktojo amžiaus viduryje. Tuo laikotarpiu šios veislės šunys buvo vadinami labai įvairiai – pitbulterjerais, pitterjerais, Stafordšyro koviniais šunimis, ir t.t. 1898 metais buvo įkurta pitbulterjerams skirta kinologinė organizacija, kuri registravo šios veislės atstovus. Veislė įgavo dar vieną pavadinimą – šie šunys buvo vadinami Amerikos terjerais, tuo metu ši veislė dar nebuvo atskirta nuo Stafordšyro terjerų. 1936 metais galiausiai nutarta, kad Stafordšyro terjerai ir pitbulterjerai yra skirtingos veislės, ir šių šunų tarpusavio kryžminimas nėra pageidaujamas. Didžiausio susidomėjimo pitbulterjerai sulaukė nuo 1980 metų . Deja, didelis veislės populiarumas turėjo įtakos ir gimstančių šuniukų charakteriui – veisimas ne visada buvo atsakingas, todėl veislei atėjo sunkūs laikai. Dabar pitbulterjerai auginami kaip šeimos šunys, kurie kartais dalyvauja svorio tempimo ar vikrumo varžybose.

Pitbulterjeras: išvaizda

Pitbulterjerai yra proporcingai sudėti šunys, kurių ūgis ties ketera siekia 45-56 cm, svoris gali svyruoti nuo 14 iki 23 kilogramų. Pitbulterjero galva yra didelė ir plati, žiūrint iš priekio primena platų buką pleištą. Skruostikauliai atsikišę, be raukšlių. Snukis platus, nuo nosies galiuko link pagrindo šiek tiek platėja. Nosis didelė, šnervės atviros ir plačios. Akys gali būti įvairių spalvų, išskyrus mėlyną. Skirtingų spalvų akys nėra pageidautinos. Krūtinė gili ir plati, priekinė jos dalis neturėtų būti didesnė už pečius. Šonkauliai aiškiai matomi, nugara tvirta ir stipri. Priekinės kojos raumeningos, alkūnės arti kulnų. Pėdos apvalios, glaustos. Uodega išaugusi žemai, į galą siaurėjanti. Kailis trumpas, blizgus ir tiesus, gali būti įvairių spalvų, išskyrus dėmėtą ir margą.

Pitbulterjeras: charakteris

Tinkamai auklėjami pitbulterjerai yra draugiški stabilaus charakterio šunys. Dauguma šios veislės atstovų yra draugiški ne vien tik saviems, bet taip pat ir nepažįstamiesiems, todėl negali būti laikomi kaip sarginiai šunys. Vis dėlto, prireikus pitbulterjeras tikrai gali apginti savo šeimininką: šios veislės šunys yra pakankamai aukšto intelekto, kad galėtų savarankiškai įvertinti realią grėsmę. Pitbulterjerai nuo mažumės turi būti socializuojami, dresūrą rekomenduojama pradėti lankyti kuo anksčiau. Tai yra labai aktyvūs ir energingi šunys, kurie mėgsta siausti ne tik lauke, bet taip pat ir namuose. Šeimininkai kasdien turi pasirūpinti pakankama augintinio fizine ir protine iškrova. Su kitais gyvūnais pitbulterjeras sutaria ne visada, tačiau socializuoti ir tinkamai išauklėti augintiniai tikrai neturėtų būti agresyvūs kitų gyvūnų atžvilgiu. Vis dėlto, mažus gyvūnus – graužikus ar paukščius gali laikyti savo grobiu. Pitbulterjerai bręsta gana lėtai, tikrasis šio šuns temperamentas gali pasireikšti sulaukus dvejų, trejų ar ketverių metų.

Pitbulterjeras: priežiūra

Nors šuns charakteriui didelę įtaką turi tai, kaip šuo yra auginamas, tačiau genetika – ne ką mažiau svarbi. Renkantis veislyną visada svarbu pasidomėti ne vien tik atliktais sveikatos tyrimais, bet taip pat ir šuniukų tėvų charakteriu. Grynaveisliams pitbulterjerams nėra būdinga agresija, tačiau taip pat ne ką mažiau svarbi ir šuns socializacija. Pitbulterjerai yra gana sveika šunų veislė, tačiau taip pat gali pasireikšti ir kitoms šunų veislėms būdingos įgimtos ar įgytos ligos. Kartais šios veislės šunų agresija gali pasireikšti ir dėl tam tikrų ligų sukelto skausmo, todėl tuomet, jei pastebite neįprastą augintinio elgesį, ieškokite priežasčių, kodėl taip galėjo nutikti. Pitbulterjerui yra reikalingas pakankamai didelis fizinis aktyvumas. Šios veislės šunų pritaikymas gali būti tikrai labai platus: jie gali dalyvauti šunų vikrumo ar paklusnumo varžybose, tempti svorius, sekti pėdsakus, ir t.t. Šeimininkai turėtų įvertinti, kokia veikla šuniui geriausiai sekasi ir teikia džiaugsmą – rinktis tikrai yra iš ko. Pitbulterjerams reikalinga ne vien tik fizinė, bet taip pat ir protinė iškrova, todėl svarbu visą šuns gyvenimą jį mokyti naujų dalykų. Kailio priežiūra nereikalauja daug pastangų – pakanka pašukuoti kelis kartus per savaitę. Taip pat patartina reguliariai apžiūrėti ausis, patrumpinti nagus, ir t.t.

Privalumai

• Lengvai perneša karštą klimatą;
• Geras sarginis šuo;

Trūkumai

• Nedraugiškas su kitais šunimis ir katėmis.

PatarimuPasaulis.lt