Rodezijos ridžbekas (Rhodesian Ridgeback)

: Peržiūros: 13559

Rodezijos ridžbekas (Rhodesian Ridgeback)

Veislė:	Rodezijos ridžbekas
Kilmės šalis:	Pietų afrika
Paskirtis:	Namų šuo, apsauginis šuo
Spalvos:	Kviečių, rausvai ruda, gelsvai ruda
Charakteris	Protingas, ištikimas, prieraišus, kilnus, stiprus, drąsus
Ūgis:	61-69 cm
Svoris:	30-40 kg
Ilgaamžiškumas:	12-13 metų
Kiti pavadinimai:	Rhodesian Ridgeback
Hipoalerginis:	Ne
Vados dydis:

Rodezijos ridžbekas iš kitų šunų išsiskiria vadinamuoju ridžiu – prieš plauką einančia juosta ant stuburo. Tai – mutacija, kurios kilmės greičiausiai niekada nesužinosime, tačiau turime sutikti, kad tai suteikia šuniui dar daugiau išskirtinumo. Pastaraisiais metais ši veislė tampa vis populiaresnė, ir taip nutinka dėl įvairių priežasčių – vienus šunų mylėtojus traukia išskirtinės egzotiškos veislės, kiti nori turėti paklusnų ir gana aktyvų šunį. Tai yra labai prieraišus augintinis, kuris visada mylės savo šeimininkus, o iškilus pavojui nedvejodamas juos gins. Nors Vokietijoje Rodezijos ridžbekai buvo įtraukti į agresyvių veislių sąrašą, tačiau tam tikrai nėra jokio logiško paaiškinimo.

Veislės istorija

Rodezijos ridžbekai yra kilę iš Pietų Afrikos. Jų protėviai (hotentotų genties šunys) buvo naudojami medžioklėje – jų paskirtis buvo surasti žvėris (dažniausiai liūtus), ir juos išlaikyti vienoje vietoje, kol atskubės medžiotojas. Spėjama, kad veislė susiformavo sukryžminus hotentotų genties medžioklinius šunis su greihaundais, buldogais ir pointeriais. Vėliau šie šunys taip pat buvo kryžminami su dirhaundais, Erdelio terjerais, airių terjerais ir koliais. Šunys, turintys ant nugaros ridžį, pirmą kartą buvo aprašyti 1719 metais. Pirmieji apie tai užsiminė kolonistai europiečiai. 1898 metais pirmieji Rodezijos ridžbekai atkeliavo į Olandiją, į Angliją pateko 1914 metais, į JAV – 1950 metais. Pirmasis veislės standartas buvo parengtas 1926 metais, jį oficialiai patvirtino Pietų Afrikos šunų veisėjų asociacijos. Šių šunų išvaizda per daugiau nei šimtmetį praktiškai nepakito.

Rodezijos ridžbekas: išvaizda

Rodezijos ridžbekas yra vidutinio dydžio šuo: patinų aukštis ties ketera siekia 64-69 cm, patelių – 61-66 cm. Patelės paprastai sveria apie 32 kg, patinai – 35,5 kg. Patelių galvos yra mažesnės, o galūnės smulkesnės. Šios veislės šunys yra stiprūs ir raumeningi, nugara stipri, krūtinė gili. Snukis ilgas ir stiprus, sąkandis žirklinis. Akys nutolusios viena nuo kitos, apvalios. Jei nosies veidrodėlis juodas, akys turi būti tamsios, jei rudas – akys gintarinės spalvos. Ausys išaugusios gana aukštai, vidutinio dydžio, ties pagrindu plačios, smailėjančios, užapvalintais galiukais. Kaklas gana ilgas ir stiprus. Uodega vidutinio ilgio, palaipsniui siaurėjanti. Kojos tiesios, labai tvirtos, pėdos kompaktiškos, apvalios. Kailis trumpas, glotnus. Spalva gali būti įvairių rusvų atspalvių – pradedant šviesia kviečių spalva, ir baigiant raudona kviečių spalva. Nedideli baltos spalvos lopinėliai leisti krūtinės ir pirštų srityje. Pasišiaušusi ketera (ridžis) turi būti simetriška, link užpakalinės kojų dalies smailėjanti.

Rodezijos ridžbekas: charakteris

Rodezijos ridžbekas yra labai ištikimas savo šeimininkui, ir noriai vykdantis jo nurodymus. Su kitais šunimis Rodezijos ridžbekas dažniausiai sutaria, tačiau gali dominuoti kitų patinų atžvilgiu. Su vaikais Rodezijos ridžbekai gerai, su jais bendrauja noriai ir kantriai. Šios veislės šunims yra būdingas aukštas dirglumo slenkstis, juos suerzinti yra gana sunku. Nepažįstamieji Rodezijos ridžbekui pasitikėjimo nekelia, tačiau su jais paprastai elgiasi santūriai. Šie šunys loja labai retai, nepasitenkinimą dažniausiai išreiškia kūno kalba nei balsu. Nors Rodezijos ridžbekai gali atrodyti kiek grėsmingai, tačiau agresija jiems visiškai nėra būdinga. Jei yra tinkamai motyvuojami, noriai mokosi įvairių komandų, gali dalyvauti įvairiame šunų sporte. Taip pat Rodezijos ridžbekai neretai tampa ir policininkų ar muitininkų talkininkais. Šie šunys yra gana judrūs, jiems reikalingas nemažas fizinis krūvis. Jei šuo gaus pakankamai fizinės veiklos, namuose jis bus ramus, neniokos juose paliktų daiktų.

Rodezijos ridžbekas: priežiūra

Rodezijos ridžbekas pasižymi stipria sveikata. Šiai veislei nėra būdinga klubo sąnario displazija, tačiau kartais pasireiškia kiti sveikatos sutrikimai. Viena dažnesnių ligų – dermoidinis sinusas. Tai – įgimtas odos defektas, kuris sukelia infekcijas bei neurologinius sutrikimus. Degeneracinė mielopatija – tai progresuojanti stuburo smegenų liga, kuria suserga vyresnio amžiaus šunys (ligai būdingas koordinacijos sutrikimai ar net paralyžiavimas). Šių ligų galima išvengti, jei veislyną rinksitės pakankamai atsakingai, ir pasidomėsite šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais. Nors pašarui šios veislės šunys nėra išrankūs, tačiau kai kurių šunų labai jautri virškinimo sistema. Labai svarbu parinkti tokį pašarą, kuris augintiniui tiktų, ir jo be reikalo nekeisti. Duodamo pašaro kiekį reikėtų normuoti, nes tai padės išvengti galimo nutukimo, kuris neretai lemia įvairius sveikatos sutrikimus. Šių šunų kailio priežiūra nėra sudėtinga – trumpas ir lygus kailis paprasčiausiai turi būti reguliariai šukuojamas. Maudyti Rodezijos ridžbeką reikėtų tik tada, kai tai yra būtina. Jei norite, kad šuo namuose būtų pakankamai ramus, tokiu atveju svarbu užtikrinti pakankamą fizinį krūvį. Šiam šuniui bus reikalingi ne tik ilgi pasivaikščiojimai, bet taip pat ir žaidimai bei protinė veikla. Visa tai užtikrins, kad augintinis bus ne tik laimingas, bet taip pat neužsiims destruktyvia veikla. Rodezijos ridžbekai gali prisitaikyti gyvendami nuosavame name ar bute – svarbiausia tai, kad į lauką būtų einama pakankamai dažnai, o šuo išsikrautų ne tik fiziškai, bet taip pat ir emociškai. Paprastai šie šunys gyvena 12-13 metų.