Apencelio, kaip ir Entlebucho zenenhundai, dar vadinami mažaisiais zenenhundais – iš keturių šveicarų zenenhundų tipų šie šunys yra mažiausi. Apencelio zenenhundas dažniausiai yra pasirenkamas kaip šeimos šuo, kuris džiugina savo žaismingumu ir ištikimybe. Ši veislė buvo išvesta tam, kad saugotų ganyklas – Šveicarijoje jie tą daro iki šių dienų. Apencelio zenenhundams nepažįstamieji nekelia pasitikėjimo, todėl šie šunys gali būti puikiais sargais. Žinoma, svarbu tai, kad augintinis dar nuo mažumės būtų tinkamai auklėjamas. Šios veislės šunys neretai užsiima įvairiu šunų sportu, kas, turime sutikti, jiems sekasi tikrai puikiai.

Veislės istorija

Apencelio zenenhundas pirmą kartą paminėtas gana vėlai – 1853 metais išleistoje knygoje apie Alpių fermą. Čia apencelio zenenhundai apibūdinami kaip vidutinio dydžio šunys, pasižymintys aiškiu balsu ir kelių spalvų trumpu kailiu. Spėjama, kad ši šunų veislė gyvavo jau kur kas anksčiau, tačiau jokiuose šaltiniuose tai nebuvo užfiksuota. 1895 metais Apencelio zenenhundų populiacija buvo gerokai sumažėjusi, todėl Maksas Ziberis, vienas žymiausių šios veislės propaguotojų, kreipėsi į Šveicarijos kinologų draugiją, prašydamas apsaugoti šią šunų veislę. Praėjus trejiems metams nuo prašymo pateikmo Sent Galeno kantono valdžia skyrė 400 Šveicarijos frankų sumą Apencelio zenenhundų veisimui. Tuo metu buvo suburta komisija, kuri nustatė šios veislės šunų savybes. Prie šios veislės šunų populiarinimo daug prisidėjo ir profesorius Albertas Heimas, kuris 1906 metais įsteigė Apencelio zenenhundų klubą. Tuo metu visi šios veislės šunys turėjo būti registruojami „Apencelio šunų veislės knygoje“. 1914 metais prof. Albertas Heimas pristatė oficialų šios šunų veislės standartą. Nors tuo metu Apencelio zenenhundų veisimas apsiribojo vien tik Apencelio regionu, tačiau šiandien veislė yra paplitusi visame pasaulyje. Tiesa, Lietuvoje Apencelio zenenhundai vis dar yra tikra retenybė.

Apencelio zenenhundas: išvaizda

Apencelio zenenhundas – vidutinio dydžio šuo. Patinų aukštis ties ketera siekia 52-56 cm, patelės kiek žemesnės – jų ūgis gali svyruoti nuo 50 iki 54 cm. Apencelio zenenhundų kaukolė yra gana plokščia, plačiausia jos sritis – tarp ausų. Snukis tolygiai siaurėjantis, lūpos prigludusios, kaip ir nosis, turi būti tamsios spalvos (juodų šunų – juodos spalvos, rudų – rudos). Akys gana nedidelės, migdolo formos, pageidautina tamsi spalva. Ausys išaugusios gana aukštai, nulėpusios, prigludusios prie skruostų. Kaklas trumpas ir stiprus. Uodega vidutinio ilgio, išaugusi aukštai. Kailis trumpas, blizgus, prigludęs. Pavilnė stora ir minkšta, gali būti juodos, rudos arba pilkos spalvos (poplaukis neturi matytis). Pagrindinė kailio spalva – juoda arba ruda, kailį puošia ryškios baltos ir gelsvai rudos dėmės ant skruostų, krūtinės, kojų, virš akių.