Apencelio zenenhundas (Appenzeller Sennenhund)

Apencelio, kaip ir Entlebucho zenenhundai, dar vadinami mažaisiais zenenhundais – iš keturių šveicarų zenenhundų tipų šie šunys yra mažiausi.

Apencelio zenenhundas dažniausiai yra pasirenkamas kaip šeimos šuo, kuris džiugina savo žaismingumu ir ištikimybe. Ši veislė buvo išvesta tam, kad saugotų ganyklas – Šveicarijoje jie tą daro iki šių dienų.

Apencelio zenenhundams nepažįstamieji nekelia pasitikėjimo, todėl šie šunys gali būti puikiais sargais. Žinoma, svarbu tai, kad augintinis dar nuo mažumės būtų tinkamai auklėjamas. Šios veislės šunys neretai užsiima įvairiu šunų sportu, kas, turime sutikti, jiems sekasi tikrai puikiai.

Veislės istorija

Apencelio zenenhundas pirmą kartą paminėtas gana vėlai – 1853 metais išleistoje knygoje apie Alpių fermą. Čia apencelio zenenhundai apibūdinami kaip vidutinio dydžio šunys, pasižymintys aiškiu balsu ir kelių spalvų trumpu kailiu. Spėjama, kad ši šunų veislė gyvavo jau kur kas anksčiau, tačiau jokiuose šaltiniuose tai nebuvo užfiksuota. 1895 metais Apencelio zenenhundų populiacija buvo gerokai sumažėjusi, todėl Maksas Ziberis, vienas žymiausių šios veislės propaguotojų, kreipėsi į Šveicarijos kinologų draugiją, prašydamas apsaugoti šią šunų veislę. Praėjus trejiems metams nuo prašymo pateikmo Sent Galeno kantono valdžia skyrė 400 Šveicarijos frankų sumą Apencelio zenenhundų veisimui. Tuo metu buvo suburta komisija, kuri nustatė šios veislės šunų savybes.

Prie šios veislės šunų populiarinimo daug prisidėjo ir profesorius Albertas Heimas, kuris 1906 metais įsteigė Apencelio zenenhundų klubą. Tuo metu visi šios veislės šunys turėjo būti registruojami „Apencelio šunų veislės knygoje“. 1914 metais prof. Albertas Heimas pristatė oficialų šios šunų veislės standartą. Nors tuo metu Apencelio zenenhundų veisimas apsiribojo vien tik Apencelio regionu, tačiau šiandien veislė yra paplitusi visame pasaulyje. Tiesa, Lietuvoje Apencelio zenenhundai vis dar yra tikra retenybė.

Apencelio zenenhundas: išvaizda

Apencelio zenenhundas – vidutinio dydžio šuo. Patinų aukštis ties ketera siekia 52-56 cm, patelės kiek žemesnės – jų ūgis gali svyruoti nuo 50 iki 54 cm. Apencelio zenenhundų kaukolė yra gana plokščia, plačiausia jos sritis – tarp ausų. Snukis tolygiai siaurėjantis, lūpos prigludusios, kaip ir nosis, turi būti tamsios spalvos (juodų šunų – juodos spalvos, rudų – rudos). Akys gana nedidelės, migdolo formos, pageidautina tamsi spalva. Ausys išaugusios gana aukštai, nulėpusios, prigludusios prie skruostų. Kaklas trumpas ir stiprus. Uodega vidutinio ilgio, išaugusi aukštai. Kailis trumpas, blizgus, prigludęs. Pavilnė stora ir minkšta, gali būti juodos, rudos arba pilkos spalvos (poplaukis neturi matytis). Pagrindinė kailio spalva – juoda arba ruda, kailį puošia ryškios baltos ir gelsvai rudos dėmės ant skruostų, krūtinės, kojų, virš akių.

Apencelio zenenhundas: charakteris

Apencelio zenenhundas – labai energingas šuo, kuriam nuolatos reikalinga veikla. Nuo pat mažumės svarbu neskatinti šuns įpročio skalyti, nes ilgainiui kaimynai gali imti skųstis. Kad taip nenutiktų, dresūrą rekomenduojama pradėti lankyti kuo anksčiau. Tinkamai auklėjami Apencelio zenenhundai gali tapti puikiais sportiniais šunimis! Šios veislės šunys yra labai imlūs dresūrai, todėl jie gali tapti tarnybiniais šunimis ar puikiais pėdsekiais.

Su vaikais ir gyvūnais Apencelio zenenhundai sutaria puikiai, tačiau būtina savalaikė socializacija, kuri gali padėti išvengti elgesio problemų. Kartais staigūs judesiai gali išprovokuoti griebimą už kulkšnies – taip yra dėl stipraus išlikusio ganymo instinkto. Nors toks veiksmas ir nebus agresyvus, tačiau vaikus gali gerokai išgąsdinti.

Apencelio zenenhundas yra labai vikrus, nuovokus ir drąsus šuo, kuris nesunkiai nuspėja, ko iš jo tikisi šeimininkas. Šios veislės šunys yra nuostabūs šeimos draugai ir palydovai, kurie su su savo šeimininkais norėtų praleisti kuo daugiau laiko.

Apencelio zenenhundas: priežiūra

Apencelio zenenhundai yra gana sveika šunų veislė, tačiau kartais šios veislės šunys serga sąnarių ligomis, leukoze, inkstų nepakankamumu. Norintys turėti sveiką augintinį turėtų itin atidžiai rinkti veislyną, pasidomėti šuniukų tėvų sveikatos istorija bei atliktų tyrimų rezultatais. Taip pat ypatingą dėmesį reikėtų skirti šuns mitybai – čia atminkite posakį, kad šuo yra tai, ką jis valgo.

Subalansuota mityba gali užtikrinti puikią augintinio sveikatą ir gali padėti išvengti įvairių ligų. Apencelio zenenhundai paprastai nesiskundžia apetito stoka, todėl maistą reikėtų normuoti (tai padės išvengti galimo nutukimo).

Taip pat būtina pasirūpinti pakankamu fiziniu aktyvumu bei protine veikla – Apencelio zenenhundas tiesiog negali pakęsti nuobodulio! Toks augintinis tikrai džiaugsis, jei turės galimybę daug laiko praleisti lauke, mielai eis į ilgus pasivaikščiojimus ar bėgios kartu su šeimininku. Pasirūpinkite, kad Apencelio zenenhundas būtų iškraunamas ir fiziškai, ir protiškai – kasdien mokykite augintinį naujų dalykų. Šios veislės šunims tikrai patiks paieškos žaidimai, kurie taip pat padės išvarginti augintinį. Apencelio zenenhundai gali būti auginami ir bute, ir nuosavame name: svarbu tik tai, kad šuo turėtų kur nukreipti savo energiją.

Apencelio zenenhundai šeriasi vidutiniškai, šėrimuisi būdingas sezoniškumas. Įprastai pakanka kailį pašukuoti kelis kartus per savaitę, šėrimosi periodu – kasdien. Maudyti Apencelio zenenhundą reikėtų saikingai.