Airių vilkogaudis (Irish Wolfhound)

Airių vilkogaudis: veislės istorija

Spėjama, kad airių vilkogaudžių veislei gali būti daugiau nei du tūkstančiai metų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gigantiški Airijos šunys buvo paminėti 391 mūsų eros metais, tačiau teigiama, kad jau pirmajame amžiuje ši veislė buvo visiškai susiformavusi. Nuo ankstyvųjų viduramžių iki pat XVII amžiaus didikai šiuos šunis vertino kaip prabangiausią dovaną. XV amžiuje Airijos grafystėms buvo privaloma turėti po dvidešimt keturis vilkogaudžius, kurie saugotų fermas nuo vilkų. 1652 metais miškai ėmė smarkiai nykti, taigi, gerokai sumažėjo ir vilkų populiacija. Šiuo laikotarpiu airių vilkogaudžiai atsidūrė ant išnykimo ribos. XIX amžiuje šia šunų veisle buvo susidomėta iš naujo. Kapitonas G.A. Grehemas ėmė ieškoti senųjų airių vilkogaudžių tipą išsaugojusių šunų, kuriuos kryžmino su rusų kurtais, dogais ir dirhaundais. Po kurio laiko buvo atkurta pirminė airių vilkogaudžių išvaizda bei jų temperamentas, todėl kapitono įdirbis pasiteisino.

Airijos kinologų draugija šią šunų veislę pripažino 1879 metais, o praėjus šešeriems metams buvo įsteigtas ir airių vilkogaudžių mylėtojų klubas. Šiandien veislė yra beveik tokia pat populiari, kokia buvo viduramžiais.

Airių vilkogaudis: išvaizda

Airių vilkogaudis yra labai didelis šuo: patinų aukštis ties ketera yra ne mažesnis nei 79 cm, o patelių – ne mažesnis nei 71 cm. Pageidaujama, kad parodose dalyvaujančių šunų ūgis būtų bent šiek tiek didesnis už minimalų. Vidutinis patino svoris – 54 kg, patelės – 40,5 kg. Airių vilgogaudžių sudėjimas yra stiprus ir raumeningas, nugara ilga, juosmuo iškilokas. Snukis ilgas, kiek smailus, jo ilgis beveik toks pat, kaip ir kaktos. Akys vidutinio dydžio, apvalios, tamsios. Ausys nedidelės, raukšlėtos, prigludusios. Airių vilkogaudžių uodega ilga, ištiesta siekia kulnų sąnarius. Kojos tiesios, blauzdos tvirtos ir ilgos, užpakalinės letenos apvalesnės nei priekinės. Nagai labai tvirti ir lenkti. Kailis šiurkštus, vidutinio ilgio, gali būti juodas, baltas, melsvas, pilkas, rausvai rudas arba širmas.

Airių vilkogaudis: charakteris

Airių vilkogaudžiai yra kantrūs, nuoširdaus būdo šunys, kurie labai prisiriša prie savo šeimininko ir visos šeimos. Nors ši šunų veislė buvo sukurta vilkų medžioklei, tačiau šiandien tai yra puikūs namų šunys, kurie pavergia savo prieraišumu ir aukštu intelektu. Airių vilkogaudžiai noriai bendrauja su vaikais, su jais puikiai sutaria. Taip pat airių vilkogaudžiai gerai sugyvena su kitais šunimis, gali sugyventi su kate, jei su ja augo nuo mažumės. Nepažįstamuosius airių vilkogaudžiai vertina kaip potencialius draugus, tačiau prireikus gali ginti savo šeimininką.

Agresija airių vilkogaudžiams nėra būdinga, tačiau būtina ankstyva socializacija ir dresūra. Naujas komandas airių vilkogaudis išmoksta gana greitai, todėl dirbti su šiais šunimis yra vienas malonumas. Bendro paklusnumo komandas airių vilkogaudis puikiai išmoksta dar vaikystėje, vėliau galima lankyti įvairius šunų sporto užsiėmimus.

Airių vilkogaudis: priežiūra

Nors airių vilkogaudžiai yra labai dideli šunys, namuose jie dažniausiai tik miega, todėl šios veislės šunys gali gyventi ir bute, ir nuosavame name. Idealu, jei gyvenate netoli miško – airių vilkogaudžiai tiesiog dievina laisvę, ir vertina galimybę nevaržomai lakstyti. Šios veislės šunys šeriasi gana negausiai, juos pakanka pašukuoti kelis kartus per savaitę. Maudyti airių vilkogaudį reikėtų ne dažniau nei kas tris mėnesius – maudykite tada, kai tai yra būtina (kai labai susitepa kailis ar ruošiate augintinį parodai).

Svarbu pasirūpinti subalansuota airių vilkogaudžio mitybą – nors tai yra tikrai nemažas šuo, tačiau maisto likučiai ar pigiausias šunų ėdalas iš prekybos centro tikrai nebus geriausiu pasirinkimu. Planuojantys auginti šios veislės šunį turėtų įvertinti, kad maisto šiam augintiniui reikės tikrai nemažai! Airių vilkogaudžiui nėra būdingas saiko jausmas, todėl pašarą visada svarbu normuoti. Persivalgymas gali turėti tikrai skaudžias pasekmes – galimas skrandžio apsivertimas ar kiti sveikatos sutrikimai, galintys baigtis net augintinio mirtimi. Jauni airių vilkogaudžiai per mėnesį paauga maždaug devynis centimetrus, todėl gali būti reikalingi specialūs papildai kaulams ir sąnariams.

Vystymosi laikotarpiu pasirūpinkite, kad fizinis krūvis nebūtų per didelis, reikėtų neleisti šuniui šokinėti per kliūtis ar lipti laiptais (jei gyvenate daugiabutyje, šuniuką teks kasdien nešti laiptais aukštyn ir žemyn). Suaugusiam airių vilkogaudžiui yra reikalingas didelis fizinis krūvis – būtini ilgi pasivaikščiojimai lauke ir žaidimai. Taip pat ypatingą dėmesį reikėtų skirti šuns protiniam lavinimui – rekomenduojama visą šuns gyvenimą mokyti jį naujų komandų.