Atpažinti dalmatiną tikrai nėra sudėtinga – tai išskirtinės išvaizdos šuo. Po Volto Disnėjaus filmų apie dalmatinus pasirodymo veislė labai išpopuliarėjo, tačiau tai nebuvo naudinga – šunys buvo labai gausiai veisiami, o tai neigiamai atsiliepė jų sveikatai. Laimei, šiandien praeities klaidos jau yra ištaisytos, ir dalmatinas vėl gali didžiuotis tikrai stipria sveikata. Nesirinkite dalmatino vien dėl to, kad jis jums gražus! Tai yra labai aktyvūs augintiniai, reikalaujantys tikrai nemažai šeimininkų laiko ir dėmesio.

Veislės istorija

Dėl šios veislės šunų atsiradimo kyla daugybė ginčų. Veislės pavadinimas yra kilęs iš Kroatijos vietovės Dalmatijos, kur veislė buvo išvesta, tačiau spėjama, kas pirmieji dalmatinai gyveno senovės Egipte. Viduramžiais šie šunys buvo naudojami medžioklėje – jie bėgdavo arklių priekyje ir nukreipdavo tinkama linkme. Šie šunys savo šeimininkus sekdavo visur ir visada – nesvarbu, ar jie eidavo pėsčiomis, ar važiuodavo karieta, ar jodavo. Dalmatinai visais laikais buvo gana universalūs – jie ne tik talkininkaudavo medžiotojams, bet taip pat padėdavo gaisruose, karuose, ir t.t. Nuo pat XVII amžiaus šiuos šunis labai dažnai vaizduodavo dailininkai, vienas žymiausių portretų – imperatoriaus Frydricho Didžiojo (jis su dalmatino draugija buvo nupieštas vaikystėje). Spaudoje pirmasis dalmatinų veislės aprašymas pasirodė 1771 metais, pirmą kartą parodose šie šunys pasirodė 1860 metais. Amerikoje dalmatinų veislės mylėtojų klubas buvo įsteigtas 1905-aisiais. Šiuo metu veislė nėra labai populiari – tarptautinėse parodose dažniausiai dalyvauja 20-40 šios veislės atstovų iš įvairių pasaulio šalių. Lietuvoje dalmatinų įregistruota visai nedaug, tačiau kaimyninėje Estijoje ši veislė yra gerokai populiaresnė.

Dalmatinas: išvaizda

Dalmatinas yra vidutinio dydžio šuo: patinų aukštis ties ketera siekia 56-61 cm, patelių – 54-59 cm. Svoris gali siekti maždaug 23-25 kilogramus. Dalmatino galva yra vidutinio dydžio, viršugalvis plokščias. Snukis tvirtas, gana ilgas, nesiaurėjantis. Akys vidutinio dydžio, apvalios, gana nutolusios viena nuo kitos. Ausys vidutinio dydžio, plonos, kabančios. Žandikaulis tvirtas, įprastai dalmatinas turi 42 dantis (20 viršutiniame žandikaulyje ir 22 apatiniame). Kaklas ilgas, lenktas, į apačią nežymiai platėjantis. Kūnas proporcingas, raumeningas. Šonkauliai kiek išlenkti, krūtinė vidutinio pločio. Kojos tiesios, letenos ovalios. Kailis trumpas, tankus ir blizgus. Kailis gali būti baltas su juodomis arba rudomis dėmėmis. Dėmės, puošiančios kailį, turi būti apskritos ir ryškios (vienos dėmės skersmuo turėtų siekti maždaug 2-3 cm). Dėmės ant galvos, kojų ir uodegos yra mažesnės nei kitose kūno vietose.

Dalmatinas: charakteris

Filmai apie šunis neretai iškreipia žmonių mąstymą – manoma, kad šunys jau gimsta protingi ir nereikia jokių pastangų, kad tai galėtume pasiekti. Deja, tai nėra tiesa. Jei norite, kad dalmatinas būtų tinkamai išauklėtas ir paklusnus, socializacija ir dresūra reikėtų užsiimti dar nuo mažumės.

Dalmatinas yra labai aktyvus šuo, kuriam kasdien reikalingi bent du valandą ar pusantros trunkantys pasivaikščiojimai. Dalmatinas tikrai džiaugsis, jei turės galimybę bėgioti kartu su savo šeimininku, bėgti šalia šeimininko dviračio, ir t.t. Jei šuo nepakankamai išsikraus lauke, tokiu atveju gali tapti irzlus, ar veiklos susigalvoti pats.

Šios veislės šunys yra draugiški su vaikais ir gyvūnais, tačiau patinai gali peštis su kitais savo „giminaičiais“. Vis dėlto, dalmatinams agresija tikrai nėra būdinga. Šie šunys labai greitai prisitaiko prie besikeičiančios aplinkos, tačiau negali pakęsti vienatvės. Dalmatinas puikiai prisitaikys kelionių metu, tačiau labai liūdės likęs vienas namuose. Šios veislės šunys labai vertina savo šeimininkų dėmesį, jiems labai patinka paglostymai ir pagyrimai. Nors dalmatinas tikrai nėra mažas šuo, tačiau puikiai prisitaiko gyvendamas bute – svarbiausia, kad šeimininkas jam skirtų pakankamai laiko.

Dalmatinas: priežiūra

Dalmatinai yra labai sveika šunų veislė, tačiau net apie 30 procentų šuniukų gimsta kurti. Spėjama, kad taip yra dėl dominuojančios baltos kailio spalvos. Norintys įsigyti dalmatiną privalo pasidomėti, ar šuniukų tėvams buvo atlikti sveikatos tyrimai, ir kokie jų rezultatai. Jei pasirinksite patikimą veislyną, galite būti užtikrinti, kad šuniukai bus girdintys (tėvams yra atliekami privalomi kurtumo geno tyrimai).

Dalmatino priežiūra nėra labai sudėtinga – tereikia parinkti tinkamą pašarą, jį normuoti, ir užtikrinti pakankamą augintinio aktyvumą. Dalmatiną gali sudominti įvairus šunų sportas – šios veislės šunys yra gana imlūs ir norintys bendradarbiauti, tačiau šeimininkas turi būti pakankamai kantrus ir nuoseklus. Svarbiausia rasti būdų, kaip tinkamai augintinį motyvuoti, ir tai galės užtikrinti tikrai puikius rezultatus.

Dalmatino kailis yra labai lengvai prižiūrimas – ant jo patenkantis purvas greitai nudžiūva ir nukrenta, todėl maudynių dažniausiai galima išvengti. Grįžus iš lauko paprastai pakanka kailį pavalyti rankšluosčiu. Kailį vertėtų šukuoti kas 3-4 dienas, nes tokiu atveju išvengsite ant grindų ir baldų iškritusių negyvų plaukų (trumpo dalmatino kailio plaukai yra linkę įsmigti įvairiuose paviršiuose, baldų valymui geriausia naudoti gana lipnias priemones, skirtas plaukų ir pūkų surinkimui).

Privalumai

• Draugiškas su vaikais;
• Nereikalauja daug priežiūros;
• Lengvai perneša karštį;

Trūkumai

• Reikia didelio fizinio aktyvumo;
• Pasitaiko vienos arba abiejų ausų kurtumo atvejų;
• Pasitaiko šlapimtakių akmenligės atvejų;
• Du patinai tarpusavyje gali elgtis agresyviai.