Senbernarai yra viena geriausiai atpažįstamų veislių. Turbūt didžiausio susidomėjimo šie šunys sulaukė po pasirodžiusio filmo „Bethovenas“, tačiau šiandien veislė jau nėra tokia populiari, kokia buvo anksčiau. Senbernaras yra labai didelis, masyvus šuo, kuris pasižymi itin taikiu būdu, kantrybe bei universalumu. Šios veislės šunys gali būti pritaikomi įvairiose veiklose – jie noriai bendradarbiauja su žmonėmis. Senbernarai neretai dalyvauja įvairiose žmonių gelbėjimo operacijose, saugo šeimininkų namus, ir t.t.

Veislės istorija

Senbernarai yra kilę iš Italijos ir Šveicarijos Alpių, kur buvo veisiami gelbėti žmones. Seniausias šaltinis, kuriame minimi šios veislės šunys – 1707 metų vienuolių raštai. Vis dėlto, įvairiuose piešiniuose šie šunys buvo vaizduojami ir daug seniau. Žymiausias senbernaras buvo vardu Baris – pasakojama, kad per savo gyvenimą jis išgelbėjo apie šimtą žmonių gyvybių. Įdomu tai, kad vienuoliai senbernarų niekada nedresuodavo – maži šuniukai visko išmokdavo iš vyresnių savo giminaičių. Dabartiniai senbernarai gerokai skiriasi nuo ankstesnės veislės „versijos“: 1816-1818 metais siautė labai atšiaurios žiemos, kurios pražudė begalę šunų. 1884 metais veislę imtasi atkurti – likę senbernarai buvo kryžminami su niūfaundlendais. 1888 metais buvo paskelbtas veislės standartas, šiandien tai – Šveicarijos nacionalinis šuo. Veislės pavadinimas buvo suteiktas Didžiosios Šventojo Bernaro perėjos užeigos garbei (užeiga buvo įkurta 980 m., ir buvo svarbiausias prieglobstis pavojingose Alpių perėjose tarp Šveicarijos ir Italijos). Manoma, kad Lietuvoje pirmieji senbernarai buvo auginami dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau nėra išlikusių dokumentų, kurie galėtų tą patvirtinti. Šiandien ši veislė yra retenybė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – senbernarai yra laikomi nykstančia veisle.

Senbernaras: išvaizda

Senbernaras yra labai didelis ir stiprus šuo. Ūgis ties ketera gali būti iki 90 cm, o svoris svyruoja nuo 64 iki 120 kilogramų. Šios veislės šunų galva yra masyvi, snukis trumpas, antakiai iškilę. Nosis didelė, juodos spalvos, su plačiomis šnervėmis. Žandikauliai stambūs ir tvirti, sąkandis žirkliškas. Akys gilios, nusvirusiais kampučiais, vidutinio dydžio, tamsiai rudos spalvos. Ausys vidutinio dydžio, prigludusios, be kutų. Kaklas ilgas, storas ir raumeningas. Nugara plati, šonkauliai gana riesti. Priekinės kojos gana ilgos, stambių kaulų, tiesios. Galinės kojos taip pat stambių kaulų, šlaunys itin raumeningos. Letenos didelės, kompaktiškos, lenktais pirštais. Uodega išaugusi aukštai, ilga, laikoma nuleista. Šios veislės šunų kailis gali būti trumpas arba ilgas, bet kuriuo atveju kailis turi būti prigludęs ir lygus. Kailis gali būti baltos spalvos, jį puošia raudonos dėmės. Taip pat senbernarai gali būti raudonai rudos spalvos su baltomis dėmėmis.