Senbernarai yra viena geriausiai atpažįstamų veislių. Turbūt didžiausio susidomėjimo šie šunys sulaukė po pasirodžiusio filmo „Bethovenas“, tačiau šiandien veislė jau nėra tokia populiari, kokia buvo anksčiau. Senbernaras yra labai didelis, masyvus šuo, kuris pasižymi itin taikiu būdu, kantrybe bei universalumu. Šios veislės šunys gali būti pritaikomi įvairiose veiklose – jie noriai bendradarbiauja su žmonėmis. Senbernarai neretai dalyvauja įvairiose žmonių gelbėjimo operacijose, saugo šeimininkų namus, ir t.t.

Veislės istorija

Senbernarai yra kilę iš Italijos ir Šveicarijos Alpių, kur buvo veisiami gelbėti žmones. Seniausias šaltinis, kuriame minimi šios veislės šunys – 1707 metų vienuolių raštai. Vis dėlto, įvairiuose piešiniuose šie šunys buvo vaizduojami ir daug seniau. Žymiausias senbernaras buvo vardu Baris – pasakojama, kad per savo gyvenimą jis išgelbėjo apie šimtą žmonių gyvybių. Įdomu tai, kad vienuoliai senbernarų niekada nedresuodavo – maži šuniukai visko išmokdavo iš vyresnių savo giminaičių. Dabartiniai senbernarai gerokai skiriasi nuo ankstesnės veislės „versijos“: 1816-1818 metais siautė labai atšiaurios žiemos, kurios pražudė begalę šunų. 1884 metais veislę imtasi atkurti – likę senbernarai buvo kryžminami su niūfaundlendais. 1888 metais buvo paskelbtas veislės standartas, šiandien tai – Šveicarijos nacionalinis šuo. Veislės pavadinimas buvo suteiktas Didžiosios Šventojo Bernaro perėjos užeigos garbei (užeiga buvo įkurta 980 m., ir buvo svarbiausias prieglobstis pavojingose Alpių perėjose tarp Šveicarijos ir Italijos). Manoma, kad Lietuvoje pirmieji senbernarai buvo auginami dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau nėra išlikusių dokumentų, kurie galėtų tą patvirtinti. Šiandien ši veislė yra retenybė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – senbernarai yra laikomi nykstančia veisle.

Senbernaras: išvaizda

Senbernaras yra labai didelis ir stiprus šuo. Ūgis ties ketera gali būti iki 90 cm, o svoris svyruoja nuo 64 iki 120 kilogramų. Šios veislės šunų galva yra masyvi, snukis trumpas, antakiai iškilę. Nosis didelė, juodos spalvos, su plačiomis šnervėmis. Žandikauliai stambūs ir tvirti, sąkandis žirkliškas. Akys gilios, nusvirusiais kampučiais, vidutinio dydžio, tamsiai rudos spalvos. Ausys vidutinio dydžio, prigludusios, be kutų. Kaklas ilgas, storas ir raumeningas. Nugara plati, šonkauliai gana riesti. Priekinės kojos gana ilgos, stambių kaulų, tiesios. Galinės kojos taip pat stambių kaulų, šlaunys itin raumeningos. Letenos didelės, kompaktiškos, lenktais pirštais. Uodega išaugusi aukštai, ilga, laikoma nuleista. Šios veislės šunų kailis gali būti trumpas arba ilgas, bet kuriuo atveju kailis turi būti prigludęs ir lygus. Kailis gali būti baltos spalvos, jį puošia raudonos dėmės. Taip pat senbernarai gali būti raudonai rudos spalvos su baltomis dėmėmis.

Senbernaras: charakteris

Senbernaras yra ramus ir nesiveliantis į konfliktus. Jei šuo yra laiku socializuojamas, galite būti užtikrinti, kad jis puikiai sutars ne tik su šunimis, bet ir su kitais gyvūnais. Senbernarai taikiai sugyvena su katėmis, jų nesivaiko. Taip pat šie šunys yra puikios vaikų „auklės“ – senbernarai niekada nerodo agresijos, su vaikais elgiasi labai švelniai, atleidžia jiems įvairias išdaigas. Didžiausia grėsmė yra tai, kad didelis šuo vaiką gali netyčia nuversti, ir taip užgauti ar išgąsdinti. Toks šuo gali atlikti ir sargo funkciją – nors senbernaras tikrai nepuls įsibrovėlių, tačiau toks šuo gali gerokai išgąsdinti. Vis dėlto, dideliame kūne slypi mielas ir taikus šuniukas, kuris tikrai nenori nieko skriausti. Senbernarai yra aukšto intelekto šunys, naujų dalykų mokosi labai noriai ir greitai, tačiau svarbu žinoti, kad jiems yra tinkama tik pozityvi dresūra. Šios veislės šunys greitai prisitaiko prie aplinkos ir pasikeitusių gyvenimo sąlygų – net ir tada, jei į jūsų namus atkeliaus jau suaugęs senbernaras, galite būti tikri, kad jis greitai prisiriš prie savo naujos šeimos.

Senbernaras: priežiūra

Dažniausiai pasitaikančios senbernarų ligos – klubo sąnario ir alkūnės displazija, širdies darbo sutrikimai, akių ligos. Kartais šios veislės šunys serga kaulų vėžiu. Norintys įsigyti senbernarą turėtų itin atsakingai rinktis veislyną, ir pasidomėti, kokie sveikatos tyrimai buvo atlikti šuniukų tėvams. Senbernarai nėra labai lepūs šunys, jie gali gyventi ir lauke, ir namuose. Paprastai yra judrūs tik lauke, namuose didžiąją dalį laiko pramiega. Senbernarams sunku pakelti karštą klimatą, tad vasarą svarbu pasirūpinti, kad šuo galėtų ilsėtis pavėsyje ar vėdinamose patalpose. Senbernarai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus bei įvairią mąstymo reikalaujančią veiklą. Mažų šuniukų fizinės veiklos trukmę reikėtų didinti palaipsniui, nes pernelyg didelis krūvis gali lemti kaulų bei sąnarių problemas. Kol senbernaro kaulai dar tik formuojasi, jam negalima lipti laiptais, atidumo reikės ir tada, jei šuo lakstys be pavadėlio. Kai senbernarai suauga, pasivaikščiojimai turėtų trukti maždaug 60-80 minučių. Svarbu žinoti, kad 1-2 valandas po šėrimo fizinį krūvį reikėtų apriboti iki minimumo – tai padės išvengti skrandžio išsipūtimo ir apsivertimo. Duodamo pašaro kiekį visada rekomenduojama normuoti, dienos pašaro kiekį vertėtų padalinti į dvi ar daugiau dalių. Senbernaro kailį rekomenduojama šukuoti kasdien.

Privalumai

• Lengvai prisitaiko prie šalto klimato.

Trūkumai

• Per didelis laikyti bute.

PatarimuPasaulis.lt