Vengrų vižlas – medžioklinis šuo, kuris buvo išveistas sukryžminus kelias antikinių šunų veisles. Vengrų vižlai yra puikūs medžiotojų pagalbininkai, galintys dirbti ir pelkėtose vietovėse, ir nuostabūs šeimos bičiuliai, džiuginantys savo atsidavimu ir intelektu. Vengrų vižlai yra lengvai dresuojami šunys, kurie nedvejodami vykdo šeimininkų nurodomas komandas. Ši šunų veislė yra populiari ne vien tik Vengrijoje, iš kurios yra kilę, bet ir visame pasaulyje. Vengrų vižlas yra idealus augintinis aktyviems žmonėms, kurie mėgsta leisti laisvalaikį gamtoje.

Veislės istorija

Vengrų vižlas – gana sena šunų veislė. Tiksli kilmė iki šiol nėra žinoma: manoma, kad veislė buvo išvesta sukryžminus pointerį su skaliku. Pirmieji šios veislės atstovai buvo žinomi IX amžiuje: tuo laikotarpiu šie šunys buvo naudojami medžioklėje su sakalais. Vis dėlto, dabartinę išvaizdą vengrų vižlai įgavo gerokai vėliau: aštuonioliktame amžiuje vengrų šeima pradėjo atrinkinėti šunis, kurie pasižymėjo medžioklei reikalingomis savybėmis, ir pradėjo jų veisimą. XIX amžiaus antroje pusėje kai kurie išveisti šunys buvo kryžminami su trumpaplaukiais vokiečių pointeriais, Hanoverio skalikais, anglų seteriais, ir t.t. Iki pat dvidešimtojo amžiaus vengrų vižlai buvo patys populiariausi medžiokliniai šunys, kurie idealiai tiko medžioklei Karpatų žemumose. Tiesa, medžioklinių šunų atranka buvo atliekama itin griežtai – iš visos vados tik vienas ar du šuniukai talkininkaudavo medžiotojams. Po Antrojo pasaulinio karo vengrų vižlų veislė buvo praktiškai išnykusi, tačiau šios veislės mylėtojų dėka veislė buvo atgaivinta. Šiandien dauguma Vengrijos veislynų veisia medžioklinės linijos vengrų vižlus, ir tik nedidelė dalis – parodoms. Į Lietuvą vengrų vižlai atkeliavo ne taip ir seniai – pirmieji šios veislės atstovai mūsų šalyje užregistruoti 2005 metais.

Vengrų Vižlas: išvaizda

Vengrų vižlas yra vidutinio dydžio šuo: patinų ūgis ties ketera siekia 58-64 cm, patelių – nuo 54 iki 60 cm, vidutinis šios veislės šunų svoris svyruoja nuo 20 iki 30 kilogramų. Tai – elegantiškos išvaizdos šuo, kurio išskirtiniu bruožu galime laikyti solidžią auksinę spalvą. Vengrų vižlų kailis yra trumpas ir lygus, pavilnės šie šunys neturi, todėl gali gyventi tik namuose. Galva yra vidutinio dydžio, raumeninga, proporcinga kūnui. Nosis rudos spalvos, snukis paprastai yra tokio paties ilgio, kaip ir kaukolė, gali būti šiek tiek trumpesnis. Žandikauliai stiprūs, sąkandis žirkliškas. Akys vidutinio dydžio, jų spalva visada dera prie kailio. Ausys plonos, ilgos, jų apvalūs galai siekia skruostus. Kaklas stiprus ir raumeningas, vidutinio ilgio, išriestas. Kūnas tvirtas, nugara trumpa. Uodega prie pagrindo yra storesnė nei jos galiukas, laikoma horizontaliai arba beveik horizontaliai. Letenos apvalios, jų pirštai prigludę vienas prie kito. Nagai trumpi, rudos spalvos.

Vengrų Vižlas: charakteris

Vengrų vižlai yra mieli ir jautrūs, labai atsidavę savo šeimininkui, paklusnūs. Šios veislės šunims būdinga neišsenkanti energija ir vikrumas, todėl šeimininkai turi būti nusiteikę, kad tikrai nepakaks vien tik pasivaikščiojimų aplink namus. Vengrų vižlai yra draugiški šunys, kurie puikiai sutaria su vaikais ir šunimis. Mažesnius augintinius, tokius kaip triušiai, katės ar jūrų kiaulytės medžiokliniai šunys gali laikyti savo grobiu, tad ir vengrų vižlas taip pat nėra išimtis. Vis dėlto, jei prie šių gyvūnų šuo bus pratinamas nuo mažumės, neturėtų kilti problemų. Vengrų vižlams yra būtina ankstyva socializacija ir dresūra. Nors kartais šeimininkai teigia, kad dresuoti vengrų vižlą yra sudėtinga, tačiau turint kantrybės ir pakankamai laiko tikrai galima pasiekti puikių rezultatų. Vengrų vižlai gali puikiai pasirodyti ir tam tikrame šunų sporte: juos gali sudominti pėdsekystė ar Agility.

Vengrų Vižlas: priežiūra

Vengrų vižlai yra sveika šunų veislė, tačiau pasitaiko ir tam tikrų paveldimų ligų. Veisiamiems vengrų vižlams privaloma atlikti klubo sąnario displazijos tyrimus, tačiau šios veislės atstovams toks susirgimas pasitaiko kur kas rečiau nei kitų veislių šunims (pavyzdžiui, Labradoro retriveriams ar auksaspalviams retriveriams). Kitos paveldimos ligos taip pat nėra dažnos, vengrų vižlams rečiau nei kitų veislių šunims pasireiškia akių ligos ar maistinė alergija. Vis dėlto, visada svarbu pasirūpinti tinkama šio augintinio mityba. Vengrų vižlai mėgsta skaniai ir sočiai pavalgyti, todėl maistą svarbu normuoti. Didelio dėmesio pareikalaus vengrų vižlo aktyvumas – ilgus pasivaikščiojimus ar bėgiojimą reikėtų planuoti kasdien. Vengrų vižlas gali būti išmokomas bėgti šalia dviračio – tokia mankšta patiks ir šeimininkui, ir šuniui, kuris gali nubėgti tikrai didelius atstumus! Jei užtikrinamas pakankamas šios veislės šunų aktyvumas, vengrų vižlas gali gyventi ir bute, ir nuosavame name. Vengrų vižlai visada reikalauja savo šeimininkų dėmesio, su jais norėtų būti visur ir visada, o palikti vieni labai liūdi. Šios veislės šunys šeriasi vidutiniškai, o kailis nereikalauja ypatingos priežiūros (paprastai pakanka pašukuoti kelis kartus į savaitę). Maudyti vengrų vižlą reikėtų saikingai (paprastai pakanka tai atlikti 2-6 kartus į metus), kas mėnesį rekomenduojama pakirpti nagus, reguliariai apžiūrėti ausis.