Meksikiečių plikasis šuo (Xoloitzcuintli)

Veislė:	Meksikiečių plikasis šuo
Kilmės šalis:	Meksika
Paskirtis:	Namų šuo
Spalvos:	Juoda, melsvai pilka, rausvai ruda, marga
Charakteris:	Ramus, santūrus, ištikimas, sargus
Ūgis:	Žaislinis 25-35 cm, miniatiūrinis 35-45 cm, standartinis 54-58 cm
Svoris:	Žaislinis 4-8 kg, miniatiūrinis 6-10 kg, standartinis 9-14 kg
Ilgaamžiškumas:	12-14 metų
Kiti pavadinimai:	Meksikos beplaukis šuo, Xoloitzcuintli, Tepeizeuintli, Mexican Hairless Dog
Hipoalerginis:	Taip (100 procentų hipoalerginių šunų nebūna, tačiau hipoalerginės veislės šuo gali sukelti silpnesnius alergijos simptomus, arba alergija gali apskritai nepasireikšti. Daugiau apie alergiją šunims skaitykite čia)
Vados dydis:	5-6 šuniukai

Meksikiečių plikieji šunys dar vadinami Xoloitzcuintli (tariama šo-lo-ets-kint-ly) arba tiesiog Xolo. Teigiama, kad tai yra labai sena šunų veislė, kurią garbino actekai. Legenda pasakoja, kad dievas Xoloti šiuos šunis sukūrė iš gyvybės kaulo, kuris taip pat buvo naudotas žmonių kūrimui. Dievas Xoloti įpareigojo žmones saugoti šiuos šunis tarsi savo gyvybę. Tai yra nacionalinė Meksikos šunų veislė, kuri visame pasaulyje yra gana reta. Šiandien šios veislės šunys yra puikūs šeimos augintiniai, paperkantys savo išskirtine išvaizda ir lojalumu.

Veislės istorija

Mesikiečų plikieji šunys yra labai sena veislė, kuriai šiuo metu galėtų būti maždaug 3000 metų. Meksikos, Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojai šiuos šunis laikė kaip naminius augintinius, kurie taip pat galėdavo pagelbėti medžioklėje. Meksikiečių plikieji šunys buvo labai vertinami – taip galima manyti dėl išlikusių meno kūrinių, kuriuose yra vaizduojami šie šunys. Tokie augintiniai netgi buvo laikomi šventais – tikėta, kad šeimininkams jie padės patekti į pomirtinį pasaulį. Senovėje buvo vykdomi ritualiniai šių šunų aukojimai, taip pat meksikiečių plikieji šunys buvo valgomi. Kai kuriuose Meksikos kaimuose šie šunys yra valgomi iki šių dienų. Per daugelį metų meksikiečių plikųjų šunų veislė išsivystė natūralios atrankos būdu, kas padėjo užtikrinti pakankamai stiprią šių šunų sveikatą. Kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, meksikiečių plikieji šunys buvo mainomi į jo atvežtą ispanišką degtinę. XVI amžiaus ispanų metraščiai byloja, kad iš šių šunų pagaminti patiekalai buvo labai populiarūs, taip pat iš šių šunų odos buvo gaminami įvairūs aksesuarai. 1950 metais veislė buvo ant išnykimo ribos, todėl po kelerių metų surengta ekspedicija į nuošalias Meksikos vietoves, kuriose buvo nupirkta 10 meksikiečių plikųjų šunų. Šių šunų vados padėjo šiek tiek atsigauti veislės populiacijai. 1956 metais veislę oficialiai pripažino Tarptautinė kinologų draugija. Pirmieji meksikiečių plikieji šunys į Lietuvą atkeliavo 2007 metais, po dvejų metų užregistruotas pirmasis mūsų šalyje veikiantis meksikiečių plikųjų šunų veislynas.

Meksikiečių plikasis šuo: išvaizda

Skiriami trys meksikiečių plikųjų šunų dydžiai: žaisliniai meksikiečių plikieji šunys paprastai būna 25-35 cm ūgio ties ketera (sveria 4-8 kg), miniatiūriniai – 35-45 cm (sveria 6-10 kg) ir standartiniai – 54-58 cm (sveria 9-14 kg). Meksikiečių plikųjų šunų kūnas yra nedidelis, stačiakampio formos, šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera. Kaklas ir snukis ilgi, kojos gana ilgos, laibos. Ausys gana didelės, migdolo formos. Nors meksikiečių plikieji yra beplaukių šunų veislė, tačiau šiek tiek plaukų gali būti ant galvos, kojų ir uodegos. Dažniausiai šie šunys būna juodos arba melsvai pilkos spalvos. Kartais gimsta ir plaukuotų šios veislės šunų.

Meksikiečių plikasis šuo: charakteris

Meksikiečių plikasis šuo yra ištikimas šeimos narys ir labai sargus augintinis. Tai yra gana ramūs ir santūrūs šunys, tačiau nereikėtų tikėtis, tokie bus ir maži šuniukai – jauni meksikiečių plikieji yra labai energingi ir triukšmingi, todėl šeimininkams tenka nuolat galvoti, kuo užimti šunį. Meksikiečių plikieji šunys subręsta sulaukę maždaug dvejų metų amžiaus, o iki tol gali sukramsnoti ne vieną namuose esantį daiktą. Šios veislės šunys yra socialūs augintiniai, kurie noriai bendrauja su šunimis ir kitais augintiniais (namuose meksikiečių plikieji šunys gali būti ne vieninteliai augintiniai). Tinkamai išauklėti meksikiečių plikieji šunys taip pat sutaria ir su vaikais, nerodo agresijos. Nuo mažumės svarbu mokyti šunį pagrindinių paklusnumo komandų. Jei pastebimas nepageidaujamas šuns elgesys (daiktų kramtymas, triukšmingumas, ir t.t.), tai gali reikšti, kad augintiniui paprasčiausiai trūksta veiklos. Meksikiečių plikųjų šunų medžioklės instinktas yra labai stiprus, todėl svarbu mokyti šunį atbėgti pakvietus. Ankstyvame šuns amžiuje būtina intensyvi socializacija, svarbu pratinti šunį prie įvairių procedūrų ir situacijų.

Meksikiečių plikasis šuo: priežiūra

Meksikiečių plikieji šunys yra gana sveika šunų veislė, kuriai nėra būdingi konkretūs genetiniai susirgimai. Vis dėlto, šios veislės šunų priežiūra šiek tiek skiriasi nuo kitų šunų veislių. Meksikiečių plikieji šunys gali būti auginami tik namuose, svarbu saugoti augintinį nuo šalčio ir karščio (žiemos metu augintinį reikėtų rengti, o vasarą saugoti nuo kaitrios saulės ir naudoti apsauginį kremą). Kailį turinčius šunis reikėtų šukuoti maždaug kartą per savaitę. Ir beplaukius, ir kailį turinčius šunis vertėtų maudyti naudojant pakankamai švelnų šunims skirtą šampūną. Svarbu stebėti, ar ant odos neatsiranda spuogelių ir įvairių darinių. Jei šiltuoju metų laiku nėra naudojami apsauginiai kremai nuo saulės, kyla didesnė rizika senatvėje susirgti odos vėžiu. Visiškai pliki meksikiečių plikieji šunys negali turėti blusų, tačiau apsauga nuo erkių yra reikalinga. Šios veislės augintiniams nėra būdingas specifinis šuns kvapas, tokie augintiniai yra tinkami tiems žmonėms, kurie yra alergiški šuns kailiui. Meksikiečių plikieji šunys dievina žmonių draugiją, todėl nėra tinkami augintiniai tiems žmonėms, kurių visą dieną nebūną namuose. Taip pat šios veislės šunys nėra rekomenduojami pradedantiesiems šunų augintojams.