Meksikiečių plikasis šuo (Xoloitzcuintli)

Meksikiečių plikasis šuo (Xoloitzcuintli)

Narių vertinimas: 0 / 5

Žvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyviŽvaigždutė neaktyvi
 
Veislė: Meksikiečių plikasis šuo
Kilmės šalis: Meksika
Paskirtis: Namų šuo
Spalvos: Juoda, pilkšva, rausvai ruda, marga
Ūgis: Žaislinis: 25-35 cm
Miniatiūrinis: 35-45 cm
Standartinis 54-58 cm
Svoris: Žaislinis: 4-8 kg
Miniatiūrinis: 6-10 kg
Standartinis 9-14 kg
Ilgaamžiškumas: 12-14 metų
Kiti pavadinimai: Meksikos beplaukis šuo, Xoloitzcuintli, Tepeizeuintli, Mexican Hairless Dog
Hipoalerginis: Taip
Vados dydis: 5-6 šuniukai

Meksikiečių plikieji šunys dar vadinami Xoloitzcuintli (tariama šo-lo-ets-kint-ly) arba tiesiog Xolo. Teigiama, kad tai yra labai sena šunų veislė, kurią garbino actekai. Legenda pasakoja, kad dievas Xoloti šiuos šunis sukūrė iš gyvybės kaulo, kuris taip pat buvo naudotas žmonių kūrimui. Dievas Xoloti įpareigojo žmones saugoti šiuos šunis tarsi savo gyvybę. Tai yra nacionalinė Meksikos šunų veislė, kuri visame pasaulyje yra gana reta. Šiandien šios veislės šunys yra puikūs šeimos augintiniai, paperkantys savo išskirtine išvaizda ir lojalumu.

Veislės istorija

Mesikiečų plikieji šunys yra labai sena veislė, kuriai šiuo metu galėtų būti maždaug 3000 metų. Meksikos, Centrinės ir Pietų Amerikos gyventojai šiuos šunis laikė kaip naminius augintinius, kurie taip pat galėdavo pagelbėti medžioklėje. Meksikiečių plikieji šunys buvo labai vertinami – taip galima manyti dėl išlikusių meno kūrinių, kuriuose yra vaizduojami šie šunys. Tokie augintiniai netgi buvo laikomi šventais – tikėta, kad šeimininkams jie padės patekti į pomirtinį pasaulį. Senovėje buvo vykdomi ritualiniai šių šunų aukojimai, taip pat meksikiečių plikieji šunys buvo valgomi. Kai kuriuose Meksikos kaimuose šie šunys yra valgomi iki šių dienų. Per daugelį metų meksikiečių plikųjų šunų veislė išsivystė natūralios atrankos būdu, kas padėjo užtikrinti pakankamai stiprią šių šunų sveikatą. Kai Kristupas Kolumbas atrado Ameriką, meksikiečių plikieji šunys buvo mainomi į jo atvežtą ispanišką degtiną. XVI amžiaus ispanų metraščiai byloja, kad iš šių šunų pagaminti patiekalai buvo labai populiarūs, taip pat iš šių šunų odos buvo gaminami įvairūs aksesuarai. 1950 metais veislė buvo ant išnykimo ribos, todėl po kelerių metų surengta ekspedicija į nuošalias Meksikos vietoves, kuriose buvo nupirkta 10 meksikiečių plikųjų šunų. Šių šunų vados padėjo šiek tiek atsigauti veislės populiacijai. 1956 metais veislę oficialiai pripažino Tarptautinė kinologų draugija. Pirmieji meksikiečių plikieji šunys į Lietuvą atkeliavo 2007 metais, po dvejų metų užregistruotas pirmasis mūsų šalyje veikiantis meksikiečių plikųjų šunų veislynas.

Meksikiečių plikasis šuo: išvaizda

Skiriami trys meksikiečių plikųjų šunų dydžiai: žaisliniai meksikiečių plikieji šunys paprastai būna 25-35 cm ūgio ties ketera (sveria 4-8 kg), miniatiūriniai – 35-45 cm (sveria 6-10 kg) ir standartiniai – 54-58 cm (sveria 9-14 kg). Meksikiečių plikųjų šunų kūnas yra nedidelis, stačiakampio formos, šiek tiek ilgesnis nei aukštis ties ketera. Kaklas ir snukis ilgi, kojos gana ilgos, laibos. Ausys gana didelės, migdolo formos. Nors meksikiečių plikieji yra beplaukių šunų veislė, tačiau šiek tiek plaukų gali būti ant galvos, kojų ir uodegos. Dažniausiai šie šunys būna juodos arba melsvai pilkos spalvos. Kartais gimsta ir plaukuotų šios veislės šunų.

5 1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 (5 balsai (-ų))
loading...

Šunų veislės pagal abėcėlę

loading...