| Veislė: | Pulis |
| Kilmės šalis: | Vengrija |
| Paskirtis: | Namų šuo |
| Spalvos: | Balta, juoda arba įvairaus intensyvumo pilka |
| Charakteris | Klusnus, protingas, ištikimas, judrus, vikrus, greitas, energingas |
| Ūgis: | 37-44 cm |
| Svoris: | 10-15 kg |
| Ilgaamžiškumas: | 12-13 metų |
| Kiti pavadinimai: | Vengrų vandens šuo, Puli |
| Hipoalerginis: | Taip (100 procentų hipoalerginių šunų nebūna, tačiau hipoalerginės veislės šuo gali sukelti silpnesnius alergijos simptomus, arba alergija gali apskritai nepasireikšti. Daugiau apie alergiją šunims skaitykite čia) |
| Vados dydis: |
Pulis – įspūdingos išvaizdos šuo, kurio pirminė paskirtis buvo avių ganymas ir teritorijos apsauga. Nors iš pažiūros gali atrodyti, kad pulis – nerangus ir tikrai nevikrus šuo, tačiau nustebsite, kokie greiti gali būti šios veislės atstovai! Puliai yra labai šoklūs, jiems būdinga greita reakcija ir imlumas dresūrai. Šios veislės atstovai neretai tampa vienais geriausių „Agility“ varžybų dalyvių, nes vikrumo reikalaujančias užduotis puliai tiesiog dievina, ir ši veikla jiems puikiai sekasi.
Pulis: veislės istorija
Puliai yra senovinė šunų veislė, išvesta Vengrijoje. Manoma, kad šios veislės atstovai yra pudelių protėviai, tačiau tai nėra šimtu procentų patvirtinta. Į Vengriją puliai atkeliavo iš Centrinės Azijos prieš maždaug tūkstantį metų. Tuo laikotarpiu puliai buvo auginami darbui – jie ganydavo gyvulių bandas arba saugodavo teritoriją. Nors puliai pasižymėjo puikiu sargumu, ir buvo talentingi aviganiai, tačiau gyvulius jie saugodavo su kitais, stambesniais šunimis – komandorais, kuriems taip pat būdinga išskirtinė išvaizda. Puliai avis ar galvijus saugodavo dieną, o komandorai – naktį. Šių veislių atstovai buvo tikrai darni komanda – puliai, pamatę artėjančius vilkus ar kitus plėšrūnus, įspėdavo savo „kolegas“ komandorus, kurie įnirtingai kovojo su įsibrovėliais. Po Antrojo pasaulinio karo pulių skaičius tapo itin mažas, šie šunys praktiškai nebuvo veisiami, tačiau netrukus imtasi veislės atgaivinimo, puliai pradėti auginti ne kaip darbiniai šunys, bet kaip kompanionai. Grupelė entuziastų ėmėsi veislės populiarinimo, todėl puliai išplito ne tik Vengrijoje, bet taip ir už Europos ribų. Pirmasis veislės standartas buvo sudarytas 1912 metais, o pirmą kartą parodoje pulis sudalyvavo 1923 metais Budapešte.
Taip pat skaitykite:
Pulis: išvaizda
Puliai yra vidutinio dydžio šunys, kurių aukštis ties ketera siekia 37-44 cm, o svoris gali svyruoti nuo 10 iki 15 kilogramų. Nugara vidutinio ilgio, tiesi, palaipsniui nuožulnėjanti. Krūtinė plati ir gili, pilvas šiek tiek įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir stiprios, galinės kojos itin raumeningos. Letenos apvalios, išlenktais pirštais, padai ir nagai gali būti tamsiai pilkos arba juodos spalvos. Uodega susilieja su nugaros linija, laikoma pakelta. Kaklas vidutinio ilgio, tvirtas ir raumeningas. Pulio galva yra vidutinio dydžio, tačiau dėl gausaus kailio atrodo kur kas didesnė nei yra iš tiesų. Akys didelės, migdolo formos, labai išraiškingos, tačiau ne itin pastebimos, nes jos slepiasi po vešliu pulio kailiu. Vidutinio dydžio, V formos ausys išaugusios šiek tiek aukščiau akių linijos, laikomos nuleistos. Kaukolė tarp ausų šiek tiek išgaubta, pakaktys pakankamai ryškus, tačiau nėra labai staigus. Nasrai platūs ir stiprūs, sudaro maždaug trečdalį galvos ilgio, sąkandis žirklinis. Nosis didelė, juodos spalvos, atviromis šnervėmis. Lūpos taip pat juodos, prigludusios. Kailis – pagrindinis pulio skiriamasis bruožas. Jis tankus, atsparus vandeniui, susivėlęs į virveles, kurių maži šuniukai dar neturi. Kailis gali būti švelniai banguotas arba stipriai garbanotas. Pavilnė švelni, vilnonės tekstūros, labai tanki. Leistinos kelios kailio spalvos – balta, juoda arba įvairaus intensyvumo pilka.
Pulis: charakteris
Puliai yra labai energingi ir mėgstantys bendrauti. Šios veislės atstovai sutaria ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais, noriai bendrauja su namuose esančiais augintiniais. Puliams nuolatos reikalinga įvairi aktyvi veikla, ir, žinoma, šeimininko dėmesys. Paliktas vienas namuose pulis labai liūdi, jam sunku ištverti vienatvę. Nors gali atrodyti, kad tokios „meškiškos“ išvaizdos šuniui gali patikti visą dieną snausti ant sofos, tačiau taip tikrai nėra. Pulis tikrai džiaugsis galėdamas dūkti su kitais šunimis, nešioti šeimininkui kamuoliuką, ar dalyvauti „Agility“ užsiėmimuose. Šios veislės augintiniai labiausiai tinka tiems žmonėms, kurie turi pakankamai laisvo laiko, ir, žinoma, noro, aktyviai leisti laisvalaikį. Jei pulis negauna nuolatinės fizinės veiklos, jis gali tapti dirglus ar net pasinerti į depresiją, todėl būtina pasirūpinti, kad taip nenutiktų. Pulių augintojus džiugina tai, kad šie šunys yra labai imlūs dresūrai, jos užsiėmimus priima kaip smagų žaidimą, ir greitai perpranta, ko iš jų tikimasi. Vis dėlto, dresūra reikėtų pasirūpinti kuo anksčiau, nes tai padės pasiekti geriausių rezultatų. Jei pulis nėra pakankamai anksti socializuojamas, jam gali būti būdingas ypač didelis sargumas – jei kaimynai jautrūs šunų lojimui, galite turėti nemalonumų.
Taip pat skaitykite:
Pulis: priežiūra
Puliai yra stiprios sveikatos šunys, tačiau renkantis veislyną būtinai pasidomėkite šuniukų tėvams atliktais sveikatos tyrimais bei jų rezultatais. Šios veislės šunys nėra labai išrankūs maistui, tačiau būtina užtikrinti, kad mityba būtų visavertė. Nemažai dėmesio pareikalaus pulio kailio priežiūra – įdomu tai, kad išskirtinis į virveles susipynęs kailis susiformuoja tik trečiaisiais pulio gyvenimo metais, ir tam, kad kailis atrodytų tvarkingai, prireiks šiek tiek pastangų. Suaugusio šuns kailis gali būti šukuojamas specialiu šepečiu – jei šuo dalyvaus parodose, svarbu pasirūpinti, kad susidariusios kailio virvelės nebūtų su gumbeliais. Nors puliai nesišeria, tačiau tarp šerių gali įsipainioti purvas. Pulį geriausia maudyti tik šiltuoju metų laiku, nes kailis gali džiūti net kelias dienas.
Privalumai
- Lengvai dresuojamas;
- Lengvai perneša šaltį;
- Geras sarginis šuo
- Tinka auginti mieste.
Trūkumai
- Kailiui reikia daug priežiūros;
- Mėgsta paloti;
- Sunkiai perneša karštį.
