Levretė kitaip dar vadinama italų kurtu. Šios veislės šunys yra puikūs šeimos bičiuliai, kurie gerai jaučiasi ir ankštame bute, ir erdviame name. Levretės yra labai protingos, klusnios, ir be galo judrios. Italų kurtai yra labai prieraišūs savo šeimos nariams, tačiau nepažįstamaisiais nepasitiki. Levretės geriausiai jaučiasi tada, jei yra auginamos ne po vieną. Jei planuojate įsigyti šios veislės šunį, iš karto galite pagalvoti apie dviejų ar trijų italų kurtų įsigijimą – šie šunys nepareikalaus labai didelės priežiūros, o kartu su savo „gentainiais“ jausis kur kas smagiau.

Veislės istorija

Levretės yra labai sena šunų veislė – pirmieji italų kurtai gyvavo dar prieš kelis tūkstantmečius. Teigiama, kad tai gali būti viena pirmųjų šunų veislių, kuri tapo namine. Spėjama, kad italų kurtai galėjo kilti iš nedidelių greihaundų, kurie jau senų senovėje gyveno Egipte. Pirmasis daiktinis įrodymas, kad levretės gyvavo jau labai seniai, buvo VI a. pr. Kr. miniatiūrinio kurto mumija (ji buvo rasta faraono Psameticho I-jo žmonos kape). Penktame amžiuje prieš Kristų istorikas Herodotas parašė legendą apie levrečių pasiaukojimą ir ištikimybę. Legendoje pasakojama, kad karalius Kambizas, nepasitenkinęs pergale, nutarė nužudyti faraoną Psametichą III ir jo žmoną, o vaiką išvežė į dykumą ir ten paliko. Laimei, vaiką lydėjo ištikima levretė, kuri visą naktį vaiką šildė, kol pati pradėjo drebėti. Ant jos antkaklio skambėjusius varpelius išgirdo ištikimi faraono tarnai ir jį išgelbėjo. Ši legenda taip pat paaiškina, kodėl levretės nuolat dreba. Pasakojama, kad Kleopatra laikė net 2000 levrečių, ir kelias jų padovanojo Julijui Cezariui. Julijus Cezaris ir jo kariai levretes nusivežė į Romą, iš kur vėliau jos pateko į Graikiją ir Turkiją. Labai greitai šios veislės šunys tapo karalių ir aristokratų numylėtiniais. Pasakojama, kad Matabelės karalių šie šunys taip pat labai sužavėjo – mainais už vieną šunį jis atidavė 200 galvijų banda. Tai – didžiausia kaina, kuri kada nors buvo sumokėta už šiuos šunis. 1871 metais levretės pirmą kartą dalyvavo Londone vykusioje parodoje. Amerikoje ši veislė buvo pripažinta 1886 metais, o Tarptautinė kinologų federacija veislę pripažino gerokai vėliau - 1968-12-23. Pirmoji levretė į Lietuvą pateko 1993 metais.

Levretė: išvaizda

Levretės yra nedideli šunys, kurių aukštis ties ketera siekia 32-38 cm, o svoris gali svyruoti nuo 2 iki 3,5 kg. Kūno ilgis yra lygus aukščiui ties ketera arba nežymiai didesnis, nugara tiesi, raumeninga, krūtinė siaura, gili. Kojos tvirtos, tiesios, lygiagrečios. Šlaunys tvirtos, raumeningos. Uodega išaugusi žemai, smulki (net prie pagrindo), dalis nuo pagrindo laikoma tiesiai, likusi dalis užriesta, laikoma įsprausta tarp kojų. Kaklas lygus galvos ilgiui, šiek tiek išgaubtas, gracingas. Galva ištęstos formos, siaura. Akys didelės ir išraiškingos, rainelė tamsių spalvų. Dantys tvirti, sąkandis žirkliškas. Pageidautina, kad nosis būtų juodos spalvos. Ausys išaugusios aukštai, nedidelės. Kai šuo susidomėjęs, ausys pakyla į viršų. Visą kūną dengia trumpi ir švelnūs plaukai. Leistinos spalvos – įvairių atspalvių juoda, tamsiai pilka, pilka, geltona (ital. „Isabella“).

Levretė: charakteris

Levretė yra labai inteligentiškas šuo. Jei italų kurtai yra nuo mažumės socializuojami ir gana anksti pasirūpinama dresūros pagrindais, šie šunys tampa puikiai išauklėtais ir paklusniais. Svarbiausia – tinkamai levretę motyvuoti, ir tai visada padės pasiekti tikrai puikių rezultatų. Šios veislės šunys gali būti auginami su paaugusiais vaikais – nors italų kurtai tikrai nėra agresyvūs, tačiau maži vaikai gali netyčia augintinį sužeisti ar neleisti šuniui pakankamai pailsėti, kai to norisi. Levretės yra labai taikūs augintiniai, galintys sutarti su kitais šunimis ir katėmis. Įdomu tai, kad italų kurtai mėgsta glaustytis tarsi katės – taip yra ir dėl didelio prieraišumo, ir dėl šilumos poreikio. Jei pavyks užmegzti pakankamai tvirtą ryšį su augintiniu, levretė taps paklusni ir visiškai pasitikinti savo šeimininku. Tai yra labai aktyvūs šunys, kuriems kasdien reikalingi ne tik pasivaikščiojimai, bet taip pat ir žaidimai. Paprastai italų kurtai būna aktyvūs ne tik lauke, bet taip pat ir namuose.

Karaliaus Karolio…

Garbanotasis bišonas…

Kinų kuoduotasis šuo…

Mopsas (Pug)

Bolonės bišonas (Bichon…

Afenpinčeris…

Levretė: priežiūra

Pagrindinė levrečių problema – kaulų trapumas paauglystėje. Šuo visiškai suauga būdamas 12-18 mėnesių, tačiau iki tol labai svarbu fizinį krūvį riboti. Svarbu žinoti, kad levretės, kaip ir kiti kurtai, yra jautrios anestetikams, tad visada ieškokite tokio veterinaro, kuris turi patirties gydant kurtus. Levretes vertėtų maudyti kuo rečiau, o po maudynių pasirūpinti, kad šuo nesušaltų (geriausia kailį išdžiovinti). Kailio priežiūra nereikalauja ypatingo dėmesio – pakanka pašukuoti du ar tris kartus per savaitę. Būtina reguliariai valyti dantis ir pakirpti nagus. Svarbu pasirūpinti pakankamu levrečių fiziniu krūviu – pasivaikščiojimai turėtų trukti maždaug 40-60 minučių. Galima paleisti lakstyti aptvertoje teritorijoje, tačiau nerekomenduojama vedžioti be pavadėlio – italų kurtai turi stiprų medžioklės instinktą, todėl pajutę grobį gali imti jį vytis.