Levretė kitaip dar vadinama italų kurtu. Šios veislės šunys yra puikūs šeimos bičiuliai, kurie gerai jaučiasi ir ankštame bute, ir erdviame name. Levretės yra labai protingos, klusnios, ir be galo judrios. Italų kurtai yra labai prieraišūs savo šeimos nariams, tačiau nepažįstamaisiais nepasitiki. Levretės geriausiai jaučiasi tada, jei yra auginamos ne po vieną. Jei planuojate įsigyti šios veislės šunį, iš karto galite pagalvoti apie dviejų ar trijų italų kurtų įsigijimą – šie šunys nepareikalaus labai didelės priežiūros, o kartu su savo „gentainiais“ jausis kur kas smagiau.

Veislės istorija

Levretės yra labai sena šunų veislė – pirmieji italų kurtai gyvavo dar prieš kelis tūkstantmečius. Teigiama, kad tai gali būti viena pirmųjų šunų veislių, kuri tapo namine. Spėjama, kad italų kurtai galėjo kilti iš nedidelių greihaundų, kurie jau senų senovėje gyveno Egipte. Pirmasis daiktinis įrodymas, kad levretės gyvavo jau labai seniai, buvo VI a. pr. Kr. miniatiūrinio kurto mumija (ji buvo rasta faraono Psameticho I-jo žmonos kape). Penktame amžiuje prieš Kristų istorikas Herodotas parašė legendą apie levrečių pasiaukojimą ir ištikimybę. Legendoje pasakojama, kad karalius Kambizas, nepasitenkinęs pergale, nutarė nužudyti faraoną Psametichą III ir jo žmoną, o vaiką išvežė į dykumą ir ten paliko. Laimei, vaiką lydėjo ištikima levretė, kuri visą naktį vaiką šildė, kol pati pradėjo drebėti. Ant jos antkaklio skambėjusius varpelius išgirdo ištikimi faraono tarnai ir jį išgelbėjo. Ši legenda taip pat paaiškina, kodėl levretės nuolat dreba. Pasakojama, kad Kleopatra laikė net 2000 levrečių, ir kelias jų padovanojo Julijui Cezariui. Julijus Cezaris ir jo kariai levretes nusivežė į Romą, iš kur vėliau jos pateko į Graikiją ir Turkiją. Labai greitai šios veislės šunys tapo karalių ir aristokratų numylėtiniais. Pasakojama, kad Matabelės karalių šie šunys taip pat labai sužavėjo – mainais už vieną šunį jis atidavė 200 galvijų banda. Tai – didžiausia kaina, kuri kada nors buvo sumokėta už šiuos šunis. 1871 metais levretės pirmą kartą dalyvavo Londone vykusioje parodoje. Amerikoje ši veislė buvo pripažinta 1886 metais, o Tarptautinė kinologų federacija veislę pripažino gerokai vėliau - 1968-12-23. Pirmoji levretė į Lietuvą pateko 1993 metais.

Levretė: išvaizda

Levretės yra nedideli šunys, kurių aukštis ties ketera siekia 32-38 cm, o svoris gali svyruoti nuo 2 iki 3,5 kg. Kūno ilgis yra lygus aukščiui ties ketera arba nežymiai didesnis, nugara tiesi, raumeninga, krūtinė siaura, gili. Kojos tvirtos, tiesios, lygiagrečios. Šlaunys tvirtos, raumeningos. Uodega išaugusi žemai, smulki (net prie pagrindo), dalis nuo pagrindo laikoma tiesiai, likusi dalis užriesta, laikoma įsprausta tarp kojų. Kaklas lygus galvos ilgiui, šiek tiek išgaubtas, gracingas. Galva ištęstos formos, siaura. Akys didelės ir išraiškingos, rainelė tamsių spalvų. Dantys tvirti, sąkandis žirkliškas. Pageidautina, kad nosis būtų juodos spalvos. Ausys išaugusios aukštai, nedidelės. Kai šuo susidomėjęs, ausys pakyla į viršų. Visą kūną dengia trumpi ir švelnūs plaukai. Leistinos spalvos – įvairių atspalvių juoda, tamsiai pilka, pilka, geltona (ital. „Isabella“).