Boseronas (Beauceron)

Veislė:	Boseronas
Kilmės šalis:	Prancūzija
Paskirtis:	Namų šuo
Spalvos:	Juoda, juoda ir ruda, marmurinė, trispalvė
Charakteris	Protingas, draugiškas, santūrus, bebaimis, drąsus, sargus, ištikimas
Ūgis:	63-71 cm
Svoris:	30-45 kg
Ilgaamžiškumas:	12-13 metų
Kiti pavadinimai:	Prancūzų aviganis, Beauceron, Berger De Beauce, French Shepherd, Bas-Rouge, Beauce Shepherd
Hipoalerginis:	Ne
Vados dydis:	5-7 šuniukai

Boseronas kitaip dar vadinamas prancūzų aviganiu, boskų šunimi arba „raudonąja kojine“. Iš kitų šunų veislių boseronai išsiskiria glotniu šiurkščiu kailiu ir dėmėmis ant kojų, kurios primena kojines. Nuo seno šios veislės šunys buvo auginami ganyti ir saugoti gyvulių bandas, šiandien boseronai yra puikūs namų augintiniai ir šeimos šunys. Boseronai yra labai protingi ir imlūs dresūrai, todėl puikiai tinka tiems žmonėms, kurie nori turėti gerai išauklėtą ir paklusnų augintinį. Boseronų pritaikymas yra labai universalus – jie gali tapti ir tarnybiniais šunimis, ir įvairių šunų sporto varžybų dalyviais (bei nugalėtojais!)

Veislės istorija

Boseronas yra kilęs iš Prancūzijos. Šios veislės šunys buvo išvesti kryžminant ir veisiant dobermanus. Rašytiniuose šaltiniuose prancūzų aviganiai pirmą kartą paminėti 1578 metais. Ilgą laiką boseronai buvo auginami meškų, elnių ar šernų medžioklei, taip pat ir gyvulių bandų ganymui. Oficialaus pripažinimo ši šunų veislė sulaukė 1863 metais Paryžiuje vykusioje parodoje. Pirmasis veislės standartas aprašytas gerokai vėliau – 1927 metais (autorius – A. Siroden). Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais boseronų veislei grėsė išnykimas, tačiau ją pavyko išsaugoti (tuo metu buvo likę vos 50 šios veislės atstovų). Pirmasis boseronų klubas buvo įkurtas 1911 metais Prancūzijoje, šiuo metu prancūzų aviganių klubų galima rasti daugelyje Europos ir Amerikos šalių. Per visą veislės gyvavimo laikotarpį boseronų gimtojoje šalyje buvo užregistruota maždaug 80 000 šunų. Šiandien ši veislė nėra labai populiari – suskaičiuojama vos 7000 registruotų boseronų.

Boseronas: išvaizda

Patinų aukštis ties ketera siekia 66-71 cm, kalių – 63-66 cm, patinai paprastai sveria nuo 32 iki 45 kg, kalės – nuo 30 iki 39 kg. Boseronai yra harmoningai sudėti šunys – nugaros ilgis nuo pečių iki sėdmenų yra vos didesnis nei aukštis ties ketera. Boseronams būdinga tiesi nugara, didelė ir ilga krūtinė, jos apimtis maždaug penktadaliu viršija aukštį ties ketera. Kaklas ilgas ir raumeningas, kaukolė ir snukis yra vienodo ilgio. Nosies galiukas juodos spalvos, lūpos standžios, viršutinė lūpa visiškai dengia apatinę, šonuose susidaro lūpų „kišenėlės“. Boserono dantys gana stambūs ir tvirti, sąkandis žirklinis. Akys apvalios, tamsiai rudos spalvos. Europos Sąjungos šalyse ausys nėra kerpamos, jų ilgis yra lygus maždaug pusei galvos ilgio. Priekinės ir galinės kojos, žiūrint iš šono, yra tiesios. Pėdos didelės, apvalios. Boserono kailis tankus ir prigludęs, maždaug 3-4 cm ilgio. Pavilnė trumpa ir švelni, paprastai pilkos spalvos. Viršutinis kailis gali būti kelių spalvų: juodas su gelsvai rudais plotais arba dėmėti – pilki ar juodi su gelsvai ruda spalva.

Boseronas: charakteris

Prancūzijoje boseronai labai vertinami kaip sarginiai šunys, galintys padėti ūkyje. Tai yra atletiški ir labai protingi augintiniai, kurie gali užsiimti įvairia veikla. Boseronams būdingas santūrumas, drąsa ir ištikimybė. Šios veislės šunys labai prisiriša prie savo šeimininkų ir visada yra pasiryžę juos ginti. Į nepažįstamuosius boseronai žvelgia gana įtariai, todėl gali būti auginami ir kaip sarginiai šunys. Svarbu žinoti, kad prancūzų aviganių, lyginant su kitomis veislėmis, fizinis ir protinis vystymasis yra gerokai lėtesnis – boseronai visiškai subręsta būdami maždaug trejų metų amžiaus. Vis dėlto, dresūra reikėtų užsiimti nuo mažumės, jiems labiausiai tinka dažnesnės, bet trumpesnės mokymosi sesijos – labai ilgos treniruotės tik išvargina šunį ir neleidžia pasiekti norimų rezultatų. Išmokę tam tikrų komandų, prancūzų aviganiai besąlygiškai paklūsta savo šeimininkui. Jiems nereikia kartoti komandų, kartais atrodo, kad boseronas tiesiog skaito šeimininko mintis! Būtent dėl to boseronai neretai tampa tarnybiniais šunimis.

Boseronas: priežiūra

Boseronai yra sveika šunų veislė, jų veisimui yra keliami labai aukšti reikalavimai. Vis dėlto, kartais gali pasireikšti klubo sąnario displazija, todėl veisėjus vertėtų rinktis itin atidžiai. Didelio dėmesio reikalauja boserono fizinis aktyvumas ir dresūra. Jei šuo nepakankamai mankštinsis, jis gali tapti dirglus ir tai neigiamai atsilieps jo elgesiui. Net ir tada, jei augintinis yra išleidžiamas į nuosavą kiemą, reikės pasirūpinti ilgais pasivaikščiojimais (geriausia – bent du kartus į dieną). Nuo pat vaikystės būtina šuniuką pratinti prie žmonių, gyvūnų, taip pat įvairių gyvenimiškų situacijų (pasivaikščiojimų mieste, lankymosi pas veterinarą, ir t.t.) Dresūros pagrindų reikėtų pradėti mokyti kuo anksčiau, vėliau bus galima užsiimti ir tam tikru šunų sportu – „Agility“, „Pitch and Go“ (kamuoliuko gaudymu), „Obedience“, ir t.t. Boseronai geriausiai jaučiasi gyvendami namuose, tačiau šios veislės šunys taip pat gali būti auginami ir lauke. Jų kailis yra neperšlampantis, todėl šuniui nėra baisios jokios oro sąlygos. Boserono kailis nereikalauja ypatingos priežiūros – pakanka pašukuoti kelis kartus į savaitę, šėrimosi laikotarpiu – kasdien. Maudyti boseroną reikėtų tik tada, kai tai yra būtina. Svarbu pasirūpinti tinkama boserono mityba – tam geriausia rinktis aukštos kokybės žalią mėsą arba visavertį sausą pašarą šunims. Nusiteikite iš anksto – šios veislės šunims maisto reikės tikrai nemažai!